Pabėtai

Pabtai, Pabėčiai, Romanovas (vokiečių kalba Pobethen; nuo 1946 rusiškai Romanovo), Rusijos Federacijos Kaliningrado srities gyvenvietė Semboje, 27 km į šiaurės vakarus nuo Karaliaučiaus, Bėtos upelio pakrantėje. Gyvenvietės šiauriniame pakraštyje yra sembų piliakalnis, po 1945 jo vakarinė dalis buvo paversta karjeru. Nuo 1988, Klaipėdos Vydūno klubui Kaliningrado kultūros valdybą paprašius piliakalnį apsaugoti, kasimo darbai buvo sustabdyti, piliakalnio prieigos atitvertos geležiniais vartais (jau nuversti), prie jo prikalta lenta su įrašu rusų kalba, įrašas skelbė, kad tai respublikinės reikšmės archeologinis paminklas. Jo grunto slinkimas buvo sustabdytas 20 a. pabaigoje, Klaipėdos, Vilniaus, Kauno ir Šiaulių žygeiviams bei kraštotyrininkams karjerą apsėjus lubinais.

Istorija

1258 paminėti Pobeti, 1331 Pobeten. Prie upelio buvo prūsų sembų piliakalnis su pilimi. 13 a. viduryje sembus užkariavęs Vokiečių ordinas, 1262 (ar 1270) pastatė savo medinę pilį. Per Didįjį prūsų sukilimą (1260–74) Pabėtuose ir apylinkėse vyko smarkios kovos su Ordinu. Sukilėliai buvo numalšinti Ordinui į pagalbą per Kuršių neriją iš Klaipėdos atvykus Livonijos ordino kariuomenei. Vokiečių ordino pilį Pabėtuose 1283, 1289 ir 1307 sugriovė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė; kryžiuočiai jos vietoje pastatė mūrinę pilį. Per Prūsijos valstiečių sukilimą 1525 pilį užėmė ir sugriovė Jono Geriko vadovaujami sembai (pilis neatstatyta).

Pabėtų bažnyčia iki Antrojo pasaulinio karo

Pabėtų bažnyčios griuvėsiai (1991 nuotrauka)

1320 paminėtas kunigas Konradas. 14 a. pabaigoje iš akmenų pastatyta bažnyčia. 1520–40 kunigavo Michaelis Willis (vienas pirmųjų Prūsijos kunigaikštystėje iš katalikybės perėjo į liuteronybę), 1540–75 – Abelis Willis. Kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio įpareigotas ir padedamas pamokslų iš vokiečių į prūsų kalbą vertėjo sembo Pauliaus Megotės, jis į prūsų kalbą (sembų tarmę) išvertė Martyno Liuterio Enchiridioną – parengė III prūsų Katekizmą (išleistas 1561 Karaliaučiuje). Pamaldos laikytos prūsų ir vokiečių kalbomis. Dar 16 a. gyvenvietės ir apylinkių gyventojai sembai išpažino senąjį tikėjimą, aukojo baltų dievams. 14 a.–16 a. pirmoje pusėje Pabėtai buvo valsčiaus centras (1535 perkeltas į Grünhofo dvarą). 1817 gyveno 303, 1912 – 1048, 1939 – 1358 žmonės. 20 a. pirmoje pusėje bažnytkaimyje veikė privati mokykla, pašto skyrius, 4 viešbučiai, daug krautuvių, amatininkų dirbtuvių, vėjo ir vandens malūnai (nuo Vokiečių ordino laikų prie įrengto didelio tvenkinio, virtusio ežeru), pieninė, 3 kalvės, lentpjūvė.

1945 Pabėtai užimti SSRS kariuomenės, nuo 1946 priklauso Kailingrado sričiai. Sovietmečiu gyvenvietė suniokota, daug senųjų pastatų nugriauta. Baigia griūti evangelikų liuteronų bažnyčia (buvo trąšų sandėlis); 1987 bažnyčios pastatas sprogdintas, nuo stogo nuplėštos čerpės, pagamintos iš Tiuringijos kalnų skalūno (moksleivių naudotos ir kaip rašomosios grifelinės lentelės).

1265

2618