Pachòmijus (Pakhomios) apie 290Tėbai (netoli Luksoro) 348 05 09Pbow (dabar Faw al-Qibli, Luksoro muchafaza), abatas, dykumos tėvas. Šventasis (šventė Koptų Bažnyčioje – gegužės 9, Stačiatikių – gegužės 15, Katalikų – gegužės 28). Cenobitinės vienuolystės (cenobitas) pradininkas.
Gimė pagonių šeimoje, būdamas 21 m. prieš savo valią buvo įtrauktas į Romos armiją, dalyvavo imperatoriaus Konstantino I karo žygiuose. Su keliais kareiviais patekęs į nelaisvę buvo Nilu atplukdytas į Tėbus. Čia susipažino su vietos krikščionimis, kurie belaisviams atnešdavo maisto. Pachomijus, susižavėjęs krikščionių tarnyste artimui ir atjauta, pasitraukęs iš kariuomenės kaip atsiskyrėlis gyveno apleistoje šventykloje Šenesete (dabar al-Qasr wa as-Sayyad, Kinos muchafaza). 314 pasikrikštijo. Nuo 317 gyveno kaip eremitas ir praktikavo askezę vadovaujamas vienuolio eremito Palamono (Palemono), dažniausiai melsdavosi ištiesęs rankas į šonus (kryžiaus forma; ši laikysena perimta ir praktikuota ankstyvojoje krikščionybėje). Vėliau tapo šv. Antano pasekėju.
Pachomijus (freska, 11 a., Šv. Jurgio cerkvė Staro Nagoričanėje, Staro Nagoričanės savivaldybė, Šiaurės Makedonija)
Anot legendos, Pachomijus išgirdo angelo balsą, liepiantį pastatyti namus vienuoliams atsiskyrėliams. Tarp 318–323 subūrė Dievui pasišventusių vyrų bendruomenę ir įkūrė cenobitinį vienuolyną Tabennisi (Aukštutinis Egiptas), iki tol atsiskyrėliai krikščionys gyveno nedideliuose nameliuose arba urvuose ir susitikdavo tik bendrai maldai; tai buvo pirma organizuota cenobitinė bendruomenė, kurioje vienuoliai, vadovaujami viršininko (Pachomijus buvo vadinamas tėvu, t. y. abatu), gyveno kartu ir turėjo bendrą turtą. Iki 348 buvo įsteigti 9 (kitais duomenimis 11) vyrų ir du moterų vienuolynai (kitais duomenimis, vienuolynus moterims įsteigė Pachomijaus sesuo). Bendruomenę sudarė apie 5000 vienuolių (pagal šv. Jeronimą, apie 50 000, bet manoma, tai klaidingi duomenys). Nuo 4 a. antros pusės bendruomenės iš Egipto išplito Palestinoje, Persijoje, Sirijoje, Šiaurės Afrikoje, Armėnijoje. 5 a. Pachomijaus įkurtos bendruomenės ėmė nykti.
Pachomijus koptų kalba parašė pirmąją cenobitų regulą (pirmoji ir vienintelė koptų kalba parašyta regula cenobitams; išliko 404 šv. Jeronimo vertimas į lotynų kalbą), vienuolinio gyvenimo įstatus, pamokslų, pamokymų, laiškų (išliko 11 laiškų, šv. Jeronimo išverstų į lotynų kalbą). Regulos pagrindinis principas buvo trys evangeliniai patarimai – skaistybė, neturtas ir paklusnumas bei vienuolių bendruomeninis gyvenimas, askezė, drabužių ir mitybos vienodumas.
Rytų Bažnyčioje cenobitinę gyvenseną pritaikė Bazilijus Didysis (parašė vieną pirmųjų regulų, galiojančių Rytų vienuolijose), Vakarų Bažnyčioje – Benediktas Nursietis (parašė pirmąją Vakarų Bažnyčios vienuolijos regulą; benediktinai).
Vienuolinio gyvenimo globėjas. Ikonografijoje vaizduojamas laikantis regulos rankraštį arba su jam apsireiškiančiu angelu.