Pacta conventa (lot. priimtinos sąlygos), 16–18 a. Abiejų Tautų Respublikos Seimo sutartis su kandidatu į valdovus. Kandidatas pripažindavo Lenkijos karaliaus renkamumą, pasižadėdavo ginti bajorų nuosavybę ir teises, be senatorių žinios netvarkyti užsienio ir karo reikalų, Abiejų Tautų Respublikos Seimą šaukti ne rečiau kaip kas dveji metai, be Seimo sutikimo neįvesti naujų mokesčių, nešaukti bajorų į karą. Jeigu karalius sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdytų, bajorai galėsią atsisakyti jo klausyti. Pirmoji Pacta conventa sudaryta 1573, pasibaigus Jogailaičių dinastijai (1572 mirus Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui) su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi Henriku Valua (valdė 1573–75). Jos svarbiausi reikalavimai ilgainiui tapo visų Pacta conventa komponentu – vadinamaisiais Henriko artikulais. 1576 buvo sudaryta atskira Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų Pacta conventa su Steponu Batoru.
Augusto III, Lenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Saksonijos kurfiursto, Pacta conventa (išspausdinta 1736 Leipcige; Jogailos universiteto biblioteka)
Henriko artikulai