padalyvis

pãdalyvis, neasmenuojamoji ir nelinksniuojamoji lietuvių kalbos veiksmažodžio forma, turinti veiksmažodžio ir prieveiksmio ypatybių. Žymi pašalinio veikėjo atliekamą arba savaime vykstantį šalutinį veiksmą. Turi keturias laikų formas, daromas iš tų pačių kamienų kaip veikiamieji dalyviai: esamojo laiko su priesaga ‑nt (drbant, rãšant, tỹlint), būtojo kartinio laiko su priesaga‑(i)us (drbus, rãšius, tyljus), būtojo dažninio laiko su priesaga ‑davus (drbdavus, rašýdavus, tyldavus), būsimojo laiko su priesaga ‑siant (drbsiant, rašýsiant, tylsiant). Padalyvis kilęs iš veikiamųjų dalyvių naudininko (tam tikrais atvejais gal ir vietininko) formų, turėjusių galūnę ‑i / ‑ie. Panašių sustabarėjusių dalyvių formų yra ir kt. kalbose.

Padalyviai sakinyje reiškia aplinkybinius arba aiškinamuosius santykius. Aplinkybiniai esamojo laiko padalyviai žymi šalutinį veiksmą, vykstantį tuo pačiu metu ar bent ne anksčiau kaip tarinio veiksmas (Šienaujant dažnai užeina lietūs), būtojo kartinio laiko padalyviai žymi ankstesnį šalutinį veiksmą (Šieną nupjovus atolas želia). Padalyvinis veiksmo atlikėjas gali būti išreikštas naudininku ir sudaryti absoliutinę konstrukciją – savaiminį naudininką (Saulei tekant grįžome). Aiškinamuosius santykius reiškia visų laikų padalyviai, dažniausiai siejami su galininku (Mačiau tave pareinant; Girdėjau brolį dainavus / dainuodavus; Kaip jauti tėvą pasielgsiant?). Būtojo kartinio laiko padalyviai, siejami su bevardės giminės būdvardžiais, santykiniais įvardžiais, prieveiksmiais ar dalelytėmis, savo reikšme yra artimi bendračiai (Gal geriau būtų namo grįžus; Kaip čia padarius?).

2352