Padañgtė (lot. tabernaculum), nešiojama žydų šventykla; Saliamono šventyklos pirmtakė. Padangtė (hebrajų kalba ohel – palapinė, ohel ha-edut – sandoros palapinė; miškan – būstas, miškan ha-edut – sandoros palapinė, beit JHWH – Dievo namai) Senajame Testamente yra Dievo buveinė ir izraelitų kulto centras. Ją Dievo liepiami izraelitai pastatė klajonių po dykumą metu. Padangtė yra ženklas, kad Dievas atleido izraelitams už aukso veršio garbinimą ir kad neapleis jų, net šiems nusidėjus. Padangtė simbolizuoja Izraelio tautos šventumą, jos struktūra – dangiškąją buveinę, statyba – pasaulio kūrimą. Pobibliniu laikotarpiu Padangtę aprašė Filonas Aleksandrietis ir Juozapas Flavijus.
Bibliniuose pasakojimuose apie Padangtės statybą pasikartojantys skaičiai 7 ir 10 bei jų trupmenos simbolizuoja Padangtės išbaigtumą ir tobulumą. Pirma aprašoma Padangtės statybos medžiagos ir apstatymas, paskui išorė, nes pirmieji laikyti svarbesniais. Padangtė buvo statoma iš visų izraelitų rinkliavų ir atnašų (Iš 25, 2) – aukso, sidabro ir vario, naudoti mėlynos, violetinės ir tamsiai raudonos spalvos siūlai, plona drobė ir ožkų vilnos, išdirbti avikailiai, tehašimo (manoma, tai jūrų gyvūnas) oda, akacijos mediena, aliejus, balzamas, lazurito akmenys, brangakmeniai (Iš 25, 1–7). Buvo uždengta plonų suktinių siūlų drobės, išsiuvinėtos kerubais, 10 dangų, po penkias susegtų varinėmis sagtimis; priedanga – iš raudonai dažytų avikailių, viršus iš tehašimo odos (Pr 26, 1–14). Padangtė buvo dviejų simetriškų dalių. Šventojoje dalyje stovėjo smilkalų altorius, auksinė menora ir Atnašų stalas (Iš 25, 23–30), ant jo – lėkštės ir indai smilkalams, auksiniai dubenys, ąsočiai liejamosioms aukoms ir padėtinė duona. Šventų Švenčiausioje dalyje buvo Sandoros skrynia (pailga, pagaminta iš akacijos medienos, iš vidaus ir išorės lieta auksu), joje saugotos Sandoros plokštės. Ant skrynios stovėjo Malonės sostas, jį sparnais iš abiejų galų dengė auksiniai kerubai (Iš 25, 10–16). Priešais malonės sostą stovėjo auksu lietas smilkalų altorius iš akacijos medienos (Iš 30, 17). Į Šventų Švenčiausią Padangtės dalį galėjo įeiti tik aukščiausiasis kunigas kartą per metus – Jom Kipuro dieną.
Padangtė visada stovėjo stovyklos centre. Ją supo stačiakampis statinys – Padangtės kiemas (Iš 27, 9). Padangtės pagrindinis statytojas ir meistras buvo Becalelis iš Judo giminės, padėjėjas – Oholiabas iš Dano giminės (Iš 31). Šiaurinėje, vakarinėje ir pietinėje pusėse gyveno levitai, o Mozė su Aaronu ir sūnumis – rytinėje. Atokiau buvo apgyvendintos dvylika genčių – keturiose pusėse po tris gentis. Kunigai atliko aukojimus, levitai rūpinosi Padangtės pastatymu ir surinkimu. Toliau nuo stovyklos stovėjo Susitikimo palapinė (hebr. ohel moed; Iš 33, 7; atsirado anksčiau už Padangtę), kurioje Mozė kalbėdavosi su Viešpačiu. Mozei ten įėjus, nusileisdavo debesies stulpas – Viešpaties apsilankymo ženklas (Iš 33, 7–10).
Karaliaus Sauliaus valdymo laikotarpiu Padangtė atsidūrė Naboto mieste (1 Kar 21, 1–6), vėliau – Gabone (1 Metr 16, 39). 6 a. prieš Kristų pradžioje Padangtė dingo – pagrobė Babilonijos kariuomenė, arba, pasak kitų šaltinių, ją paslėpė pranašas Jeremijas.
2182