padengmas áuksu, aukso atsargos centriniame banke, kuriomis garantuojami į apyvartą išleisti popieriniai pinigai ir kiti valstybės finansiniai įsipareigojimai. Centrinis bankas reguliuoja pinigų kiekį apyvartoje atsižvelgdamas į turimų aukso atsargų rinkos vertę ir šitaip garantuoja nacionalinės valiutos stabilumą. Padengimas auksu buvo ypač svarbus aukso standarto sąlygomis, kai popieriniai pinigai buvo laisvai keičiami į auksą ir jo atsargų turėjo užtekti visiems valstybės finansiniams įsipareigojimams įvykdyti. Nuo 20 amžiaus 8 dešimtmečio popieriniai pinigai į auksą nekeičiami, dėl to dažniausiai auksu padengiama tik nedidelė dalis į apyvartą išleidžiamų pinigų, kita jų dalis padengiama užsienio valiutų ir kitais rezervais.
LIETUVOJE 1922–1940 pagal tuometinį Lietuvos banko įstatymą ne mažiau kaip trečdalis apyvartoje esančių litų banknotų vertės turėjo būti padengta auksu, kita dalis – su auksu susietų užsienio valiutų (aukso devizų) ir kitų lengvai realizuojamų vertybių atsargomis. Pagal Lito patikimumo įstatymą (1994) Lietuvos banko išleistų į apyvartą litų kiekis taip pat negali viršyti aukso atsargų ir konvertuojamosios užsienio valiutos rezervų vertės.