Pãduvos mokyklà Filosofinė mokykla, Aristotelio filosofiją aiškinusi averoizmo požiūriu.
Gyvavimo laikotarpis
Gyvavo 14–16 a. Italijoje – Paduvos, Bolonijos, Ferraros, Mantujos universitetuose. 16 a. antroje pusėje plėtojantis Renesanso gamtos filosofijai Paduvos mokykla neteko reikšmės.
Atstovai
Pradininkas – Paduvos universiteto filosofijos ir medicinos profesorius Pietro d’Abano (apie 1257–1316), svarbiausi atstovai – Alessandro Achillini (1463–1512), Agostino Nifo (1473–1538), P. Pomponazzi.
Pažiūros
Mokyklai artimos Marsilijaus Paduviečio pažiūros. Paduvos mokykla skelbė averoistines dvejopos tiesos, natūralizmo, vientiso žmonijos intelekto, individualios žmogaus sielos mirtingumo koncepcijas, kėlė pasaulietinės valstybės idėją, reiškė laisvamanybę, religinę toleranciją. A. Nifo teigė, kad žmogaus siela yra absoliučiojo intelekto dalis ir susijungia su juo po kūno mirties. P. Pomponazzi teigė, kad sielos nemirtingumo neįmanoma įrodyti racionaliais argumentais, bet sutiko, kad siela gali būti nemirtinga dėl Dievo visagalybės.