pagalbinės istorijos disciplinos

pagálbinės istòrijos disciplnos, istorijos mokslai, padedantys nustatyti istorinio šaltinio autentiškumą, jo informacijos vertę.

Tradiciškai šioms disciplinoms priskiriama: chronologija, diplomatika, genealogija, heraldika, numizmatika, paleografija ir sfragistika. Plečiantis istorinių tyrimų erdvei ir didėjant tyrimų specializacijai, pagalbiniais istorijos mokslais vėliau pradėta laikyti ir istorinė geografija, archyvistika, metrologija, istorinė bibliologija, mokslas apie valdžios ir nuosavybės ženklus, veksilologija (mokslas apie vėliavas), faleristika (mokslas apie pasižymėjimo ženklus – ordinus, medalius ir kita), kiti.

Klausimas, kurie mokslai priskirtini prie pagalbinių istorijos disciplinų, lieka atviras, ypač daug ginčijamasi dėl metodų, kuriuos pasitelkiama tiriant naujesnių laikų istoriją.

Bandymai kritiškai vertinti tekstus žinomi nuo antikos laikų. Pirmąsias dokumentų kritinio vertinimo taisykles suformulavo olandų mokslininkas Hermannas Conringas, apibendrinęs aktus, kuriuose atsispindinėjo Lindau vienuolyno ir gretimų miestelių ginčai.

Pagalbinių istorijos disciplinų pradininku laikomas prancūzų benediktinas J. Mabillonas, 1681 išleidęs traktatą Apie diplomatiką (De re diplomatica). Veikale apibendrintos žinios apie tai, kaip atskirti tikrus dokumentus nuo padirbtų, padėti paleografijos, diplomatikos ir sfragistikos pamatai. J. Mabillono išvadas 18 a. universitetuose propagavo vokiečių istorikai Johannas Christophas Gattereris ir Carlas Traugottas Gottliebas Schönemannas. Sukaupta patirtis panaudota 1819 pradėtame leisti tęstiniame leidinyje Monumenta Germaniae Historica.

19 a. atsirado ir istorijos pagalbinių disciplinų problemas tiriančios specialios institucijos: 1821 Paryžiuje įkurta École des Chartes, 1854 Vienoje – Austrijos istorijos tyrimų institutas (Institut für Österreichische Geschichtsforschung), 1884 Romoje – Popiežiškoji paleografijos, diplomatikos ir archyvistikos mokykla (Ponteficia Scuola di Paleografia, Diplomatica e Archivistica). Daug įtakos šios srities tyrinėjimų raidai turėjo universitetų istorijos katedros, kuriose dirbo žymūs profesoriai, pvz., Theodoras von Sickelis, Wilhelmas Wattenbachas, Harry Bresslau. Jie šaltinius pradėjo sieti su istorine aplinka, vertino juos teisės, ūkio, kultūros istorijos požiūriu, atskleidė šaltiniuose slypinčios informacijos daugiasluoksniškumą.

20 a. daugelyje šalių dėl istorijos ideologizavimo istorinė informacija buvo atrenkama nekritiškai, pagalbinės istorijos disciplinos išgyveno krizę, tačiau istorijos ideologizavimo tendencija netapo vyraujančia. 21 a. pradžioje svarbiausiu pagalbinių istorijos disciplinų uždaviniu išlieka metodų, padedančių nustatyti šaltinių autentiškumą, tobulinimas.

pagalbinės istorijos disciplinos Lietuvoje

Pagalbinių istorijos disciplinų reikšmė istorijos tyrimams buvo suprasta jau senajame Vilniaus universitete. 19 a. pradžioje svarbią heraldikos, kitų pagalbinių istorijos disciplinų tyrimų paskelbė J. Lelewelis. 20 a. pirmoje pusėje Vilniaus universitete daugelio šių disciplinų kursus skaitė W. A. Semkowiczius, Vytauto Didžiojo universitete – J. Totoraitis. Po II pasaulinio karo pagalbinės istorijos disciplinos išliko visose aukštosiose mokyklose, kurios rengė ir rengia istorikus.

21 a. pradžioje šioje srityje dirba ar dirbo E. Rimša, S. Pamerneckis (Vilniaus universitetas), V. Almonaitis, Laima Bucevičiūtė (Vytauto Didžiojo universitetas), A. Baublys (Klaipėdos universitetas), Agnė Railaitė-Bardė, R. Čapaitė, Gitana Zujienė (Lietuvos istorijos institutas) ir kiti.

Ženklai, Simboliai, Prasmės. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrimai pagalbinių istorijos mokslų aspektu Vilnius 2019.