Pagėgių miškai

Paggių miška yra Šilutės rj. savivaldybės teritorijoje, į šiaurės vakarus nuo Pagėgių. Plotas 2300 ha, mišku apaugę 1950 hektarų. Susideda iš Pagėgių, Pavilkių, Anužių, Šilagalių, Kadagynės, Stumbragirių ir Dinkių miškų. Valstybinės reikšmės miškai sudaro 99 %, priklauso Valstybinių miškų urėdijos Šilutės regioniniam padaliniui. Masyvo pietvakarinę dalį kerta Jurbarko–Šilutės plentas ir Klaipėdos–Tilžės geležinkelis. Teka Eisra (Kamonos intakas) ir Vilka (Gėgės intakas). Reljefas – banguotas Nemuno deltos pakraštys. Miško augavietės vidutiniškai derlingos, dažniausiai normaliai drėgnos, bet kartais laikinai įmirkusios. 80 % miškų yra ūkiniai IV grupės, 19 % apsauginiai III grupės ir 1 % rekreaciniai II grupės. Kultūrinės kilmės medynų 45 %. Pušynų yra 49 %, eglynų 22 %, beržynų 16 %, juodalksnynų 6 %, ąžuolynų 5 %, drebulynų ir baltalksnynų po 1 %. Jaunuolynai sudaro 32 %, pusamžiai medynai 33 %, bręstantys 15 %, brandūs 20 %. Medynų vidutinis amžius 54 m., bonitetas II,0, skalsumas 0,72, tūris 210 m³/ha, vidutinis prieaugis 6,7 m³/ha. Miške yra introdukuotų maumedžių, pocūgių, kedrinių pušų, gamtos paminklas – Dinkių ąžuolynas (75 kvartale), kultūros paveldo objektai – nacių įrengta II pasaulinio karo belaisvių stovykla (155 kvartale), memorialas badu mirusiems ir nužudytiems Rytprūsių gyventojams, kelios senos (daugiausia evangelikų) kapinaitės. Peri į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti jūriniai ereliai ir baltnugariai geniai.

Po II pasaulinio karo Pagėgių miškuose veikė Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės nedidelis Lietuvos partizanų būrys, sudarytas daugiausia iš aplinkinių kaimų vyrų.

2355

228