pagrindo deformacija (išspaudimas į šonus) nuo apkrovos: P – apkrova, 1 – juostinis pamatas, 2 – išspausto grunto volai
pãgrindas, po statinio pamatu esantis ir jo apkrovos veikiamas gruntas. Nuo apkrovos jame atsiranda įtempiai, kurie sukelia grunto deformacijas, t. p. veikia ir toliau esantį gruntą. Pagrindo gruntas deformuodamasis tankėja, pasislenka horizontaliai, išspaudžiamas į šonus. Statinio pamatas (kartu su statiniu) pasislenka žemyn, nusėda. Gerą natūralųjį pagrindą sudaro uolinis, tankaus smėlio, kieto ir puskiečio molio gruntas. Nuo pagrindo grunto stiprumo priklauso pamato konstrukcija. Jei pagrindo gruntas silpnas ir purus, statinys sėda daug ir nevienodai, jo konstrukcijose atsiranda papildomų įrąžų, konstrukcijos pleišėja, statinys gali įlinkti, pasvirti, net suirti.
Tada kartais daromas dirbtinis pagrindas – silpnas gruntas stiprinamas mechaninėmis (voluojamas, plūkiamas, vibruojamas) arba cheminėmis priemonėmis (įšvirkščiama cemento skiedinio, skystojo stiklo, molio skiedinio, sintetinės dervos, karšto bitumo), bet dažniausiai daromi gilieji arba poliniai pamatai. Lietuvos teritorijoje slūgso gana stiprūs gruntai (apie 90 % sudaro moreniniai priesmėliai ir priemoliai, įvairios kilmės smėliai), kurie yra patikimas įvairių statinių pagrindas.