pagrindinės spalvos –žalia, raudona, mėlyna, kurias tam tikru būdu sumaišius gaunamos kitos spalvos: geltona, rožinė, žydra ir balta
pagrindnės spavos, trys spalvos, kurias tinkamais kiekiais optiškai sumaišius gaunama bet kuri spalva. Pagrindinių spalvų teorija paremta žmogaus trichrominiu spalvos suvokimu. Žmogaus tinklainėje yra trijų skirtingų tipų kūgeliai, kurie skirtingai reaguoja į įvairios spektrinės sudėties šviesą (akis). Kiekvieną spalvą galima išreikšti trijų pagrindinių spalvų S1, S2, S3 superpozicija: S = mS1 + nS2 + pS3; čia m, n, p – maišomų pagrindinių spalvų kiekiai, arba spalvos koordinatės. Pagrindinėmis gali būti bet kokios trys tiesiškai nepriklausomos spalvos. Tokių trijų spalvų rinkinių, sudarančių spalvos koordinačių sistemą, gali būti daug. Pvz., standartinės sistemos RGB pagrindinės spalvos yra raudona R (angl. red, λ = 700,0 nm), žalia G (angl. green, λ = 546,1 nm) ir mėlyna B (angl. blue, λ = 435,8 nm). Jas maišant galima sukurti daugumą realių spalvų. Pagrindinės spalvos naudojamos visuose vaizdo perteikimo prietaisuose: skystųjų kristalų ekranuose, katodiniuose ekranuose, projektoriuose, spausdintuvuose. Pirmasis pagrindines spalvas aprašė 1730 Jacobas Christophas Le Blonas (Vokietija).