Pagud, Pogezãnija (lot. Pogesania, vok. Poggesanien), prūsų pagudėnų istorinė žemė tarp Nogato (Vyslos deltos atšaka) žemupio ir Paserijos (įteka į Aismares) vidurupio. Šiaurėje ribojosi su Varme ir Notanga, rytuose – su Barta, pietuose – su Sasna, pietvakariuose – su Pamede, vakaruose – su Aismarėmis. Pagudė susidarė 5–9 a. po Didžiojo tautų kraustymosi prūsams kolonizavus ištuštėjusius plotus. Pirmą kartą veikiausiai Pagudė, P(er)agodia, paminėta 13 a. antroje pusėje Danijos mokesčių knygoje (Liber Census Daniae). Tikrai Pagudė minima 1267 Čekijos karaliaus Pršemislo II Otakaro akte, kuriuo jis Vokiečių ordinui pripažino teisę į užkariautas prūsų žemes. Iš 13 a. žinomi keturi Pagudės valsčiai: Drūsuo (vokiškai Drausen), Glatavos (Glottau), Pasaluko (Passaluc) ir Sambrado (Samrodt).
baltai 11–12 amžiuje
1233–37 užkariavęs Pamedę Vokiečių ordinas 1237–38 užkariavo Pagudę. Drūsuo apylinkėse ordinas 1237 pastatė Elbingo pilį – atsparos punktą žygiuoti į Pagudę, Varmę ir Notangą. Po 1242–49 ir 1260–74 prūsų sukilimų dalis Pagudės priskirta Vokiečių ordino Elbingo komtūrijai, kita dalis atiteko Varmės vyskupijai. Pagudės pavadinimas istoriniuose dokumentuose minimas iki 14 a. antros pusės.
683
1777
-Peragodia; -Pagodia