pagunda

pagùnda (gr. peiradzo – gundymas, mėginimas), religijose – paskata pažeisti dorovines normas. Krikščionybėje teigiama, kad pagunda kyla dėl gimtosios nuodėmės pažeistos žmogaus prigimties, dėl kokių nors išorinių paskatų arba velnio. Veikia per juslinius žmogaus polinkius ir laisvąją valią, atitolina žmogų nuo Dievo ir skatina nusidėti. Pasikartojanti ar nesibaigianti pagunda savaime nepanaikina žmogaus laisvės ir atsakomybės. Remiantis Dievo malone (malonė), su pagunda galima kovoti įvairiomis priemonėmis ir būdais (malda, asketizmas). NT minima pagunda ir teigiama, ir neigiama reikšme. Jn 6, 6; 2 Kor 13, 5; Jok 1, 2–3; 1 Pt 1, 6; Apr 2, 10 pagunda vadinama mėginimu, kuris yra tikėjimo augimo ir brendimo priemonė, nes nugalint sunkumus stiprėja tikėjimas; Dievas niekada žmogaus negundo ir neskatina nusidėti (Jok 1, 13). Malda Neleisk mūsų gundyti Dievo prašoma neleisti patekti į pagundą, neleisti pasiduoti pagundai, tai yra neleisti nusidėti. Mt 4, 3 velnias vadinamas gundytoju. Jis Dievo leidžiamus išmėginimus panaudoja žmogui atitraukti nuo Dievo (1 Tes 3,5). NT (Mt 4, 1–11; Mk 1, 12; Kl 4, 1–13) aprašytas klasikinis gundymo pavyzdys – Jėzaus gundymas dykumoje.