Pahãrio miniatiros mokyklà, Indijos tapybos stilistinė mokykla, plėtota 17–19 a. Pandžabo istorinėje srityje ir Himalajų priekalnėse. Išsirutuliojo iš Mogolų miniatiūros mokyklos. Tapyta portretai, daugiafigūrės kompozicijos (labiausiai mėgtos lyriškos meilės scenos), iliustruota religiniai veikalai ir literatūros kūriniai. Pahario miniatiūros mokykla apėmė keletą regioninių tapybos mokyklų, turėjusių savitų bruožų.
Radža Balvantas Singhas pagerbia Krišną ir Radhą (tušas, akvarelė, auksavimas, apie 1745–50; priskiriama Nainsukhui)
17 a. viduryje–18 a. viduryje klestėjo Basohli (Džamu ir Kašmyro valstija) tapybos mokykla. Jos miniatiūroms būdinga ryškus vienspalvis fonas, skaisčios spalvos, raiški stilizacija, plokščios formos, dekoratyvumas, brangiųjų akmenų įspūdžiui išgauti ant popieriaus klijuoti vabzdžių antsparniai. Žymiausias kūrinys – Manaku nutapytas ciklas Gita Govinda (1730). 18 a. Pahario miniatiūros mokyklos centrais tapo Guleras ir Kangra (abu Himačal Pradešo valstijoje). Juose tapytoms miniatiūroms būdinga subtilumas, rafinuotumas, realistiškumas, figūrų idealizacija, pabrėžiama laisvų linijų ritmas, ryšku mogolų tapybos įtaka. Žymiausias kūrinys – Ramajana (apie 1720). Kiti svarbesni Pahario miniatiūros mokyklos centrai: Džamu, Garhvalis (dabar Uttarakhando valstija), Kulu, Nurpuras, Bilaspuras, Mandi, Čamba (visi Himačal Pradešo valstijoje), Mankotas (dabar Džamu ir Kašmyro valstija).
Žymiausi dailininkai: Panditas Seu (apie 1680–1740), jo sūnūs Manaku (apie 1700–1760) ir Nainsukhas (apie 1710–1778).
Pahario miniatiūros mokykla. Višnus kaip Kalkis iš ciklo Gita Govinda (guašas, auksas, 1730, dailininkas Manaku, Lahoro muziejus)