pajam indeksãvimas, gyventojų gaunamų pajamų (darbo užmokesčio, pensijų, pašalpų, stipendijų, palūkanų ir kitų) didinimas atsižvelgiant į infliacijos lygį. Pajamų indeksavimas yra viena svarbiausių antiinfliacinės ekonominės politikos priemonių. Tikslas – visiškai ar iš dalies kompensuoti gyventojams dėl vartotojų kainų padidėjimo prarastas realiąsias pajamas ir sumažėjusią perkamąją galią. Nuvertėjusios gyventojų nominaliosios pajamos perskaičiuojamos pagal vartotojų kainų indeksą ar kitą rodiklį, išreiškiantį prekių ir paslaugų kainų lygio pokyčius. Pajamų indeksavimas ypač reikšmingas apsaugant nuo infliacijos pažeidžiamiausias gyventojų socialines grupes, kurių pajamos yra pastovaus dydžio (viešojo sektoriaus darbuotojus, pensininkus, studentus, socialinių pašalpų gavėjus). Pajamos, kintančios priklausomai nuo rinkos sąlygų (pajamos iš verslo, turto nuomos ir kitos), dažniausiai neindeksuojamos. Pajamų indeksavimas gali būti vykdomas dviem būdais: retrospektyviniu (pagal ankstesnio laikotarpio infliacijos mastą) ir laukiamuoju (pagal ateityje numatomą infliacijos mastą). Šalyse, kuriose infliacija sparčiai didėja, o kainos didėja greičiau už gyventojų pajamas, pajamų indeksavimas vyksta reguliariai. Viešajame sektoriuje pajamų indeksavimas atliekamas valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis, vykdomosios valdžios sprendimu padidinant bazinius dydžius, su kuriais susietas darbuotojų darbo užmokestis, pensijos, pašalpos ir kitos socialinės išmokos. Privačiame sektoriuje pajamų indeksavimas vykdomas darbdaviams ir profesinėms sąjungoms susitariant dėl darbo užmokesčio didinimo ir peržiūrint kolektyvines sutartis. Pajamų indeksavimo poveikis infliacijai yra prieštaringas: padidėjusios gyventojų pajamos skatina juos daugiau pirkti ir vartoti, pinigų kiekis apyvartoje padidėja nepadidinus prekių ir paslaugų gamybos, dėl to ekonomika tampa nestabili ir infliacijos tempai gali paspartėti. Kai mažėja BVP, valstybė negali įvykdyti visiško pajamų indeksavimo, nes tai sukeltų dar didesnį pinigų nuvertėjimą. Šiuo atveju pajamų indeksavimas gali būti tik dalinis (realiųjų pajamų sumažėjimas dėl infliacijos atlyginamas iš dalies arba tik kai kurioms gyventojų socialinėms grupėms). Pajamų indeksavimas gali pristabdyti infliaciją, kurią sukėlė perteklinė paklausa.
Pajamų indeksavimas pradėtas taikyti 20 a. 3 dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Austrijoje ir kitur, 21 a. jį taiko dauguma ekonomiškai stiprių Vakarų valstybių (pvz., Italijoje darbuotojų darbo užmokestis indeksuojamas kasmet, Jungtinėse Amerikos Valstijose – keturis kartus per metus, Belgijoje ir Liuksemburge – kas mėnesį).
856