pajam mókestis, pagrindinis asmeninis tiesioginis mokestis, kuriuo apmokestinamos fizinių asmenų pajamos. Pajamų mokestį moka visi šalies rezidentai, taip pat nerezidentai, gaunantys pajamų iš toje šalyje esančių pajamų šaltinių. Pajamų mokestis gali būti skaičiuojamas pagal šedulinę (angliškąją) sistemą, kai fizinio asmens gautos pajamos skirstomos pagal šaltinius ir kiekviena pajamų rūšis apmokestinama atskirai, arba pagal globalinę (prūsiškąją) sistemą, kai visa fizinio asmens pajamų suma apmokestinama kartu pagal vienodas taisykles. 21 a. pradžioje plačiau paplitusi globalinė sistema, ją taiko dauguma pasaulio valstybių. Pagal pajamų mokesčio tarifų ryšį su jo mokėtojų gaunamų pajamų dydžiu pajamų mokestis gali būti progresinis (kuo daugiau pajamų gauna fizinis asmuo, tuo didesniu pajamų mokesčio tarifu jos apmokestinamos; taip yra beveik visose išsivysčiusiose Vakarų valstybėse), proporcinis (visiems fiziniams asmenims taikomas vienodas pajamų mokesčio tarifas nepriklausomai nuo gaunamų pajamų dydžio; tokia sistema vyrauja postsovietinėse Vidurio ir Rytų Europos šalyse), degresinis (mažesnių pajamų gavėjams taikomi lengvatiniai pajamų mokesčio tarifai, mažesni už pagrindinį) arba regresinis (kuo didesnės fizinio asmens pajamos, tuo mažesnis pajamų mokesčio tarifas). Nepriklausomai nuo skaičiavimo tvarkos pajamų mokestis turi vykdyti pajamų perskirstymo funkciją, kai turtingieji socialiniai sluoksniai moka į valstybės ir savivaldybių biudžetus didesnes mokesčio sumas, o neturtingiesiems taikomos įvairios lengvatos. Per dideli progresiniai pajamų mokesčio tarifai gali sumažinti gyventojų paskatas dirbti, nes didžioji dalis uždirbtų pajamų vis vien atiteks valstybei. Pajamų mokestis skaičiuojamas nuo visų pajamų, kurias fizinis asmuo gavo per mokestinį laikotarpį pinigine ar natūrine forma, išskyrus neapmokestinamąsias pajamas (pavyzdžiui, pensijas, stipendijas, socialines pašalpas), taip pat atėmus neapmokestinamąjį pajamų minimumą ir leidžiamas atskaityti išlaidas (pavyzdžiui, mokesčius už studijas, gyvybės draudimo įmokas; dar pajamų apmokestinimas). Samdomiesiems darbuotojams pajamų mokestį nuo darbo užmokesčio ir kitų pajamų iš darbinės veiklos apskaičiuoja ir sumoka valstybei jų darbdaviai pajamų uždirbimo momentu. Asmenys, gaunantys pajamų iš individualios veiklos, turto pardavimo ar nuomos, palūkanų, dividendų ir kita, pajamų mokestį moka patys pasibaigus mokestiniam laikotarpiui deklaruodami pajamas. Pajamų mokestis kaip bendras mokestis nuo visų fizinio asmens gautų pajamų pirmą kartą įvestas 1798 Didžiojoje Britanijoje, 1861 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1887 Japonijoje, 1891 Vokietijoje, 1916 Prancūzijoje.
LIETUVOJE laipsniuotosios progresijos (taikant didesnį mokesčio tarifą tik tai pajamų daliai, kuri viršija nustatytą ribą) darbo pajamų mokestis pradėtas skaičiuoti 1932, jo tarifai buvo 4–14 %, neapmokestinamasis metinis pajamų minimumas – 1800–2400 litų, neapmokestinamos šeimos nario išlaikymo išlaidos – 360–960 litų per metus. 1935 jį pakeitė paprastosios progresijos pajamų mokestis (tarifai padidinti iki 12–18 %, neapmokestinamasis pajamų minimumas sumažintas 2 kartus). SSRS okupacijos metais pajamų mokestis buvo diferencijuojamas pagal mokėtojų socialines grupes (amatininkams ir kitiems nesamdomojo darbo pajamų gaunantiems asmenims pajamų mokesčio tarifai buvo gerokai didesni nei darbininkams ir tarnautojams) ir pajamų dydį. Pajamų mokesčiu taip pat vadintas pelno mokestis, kurį mokėjo kolūkiai, ekonominę veiklą vykdančios kooperatinės ir visuomeninės organizacijos. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 įvestas fizinių asmenų pajamų mokestis, kurį 2003 pakeitė gyventojų pajamų mokestis. Kitaip nei išsivysčiusiose Vakarų šalyse, šis mokestis yra proporcinis. Nuo 2009 jo pagrindinis tarifas yra 15 % (pajamoms iš paskirstytojo pelno taikomas 20 % tarifas; už pajamas iš veiklos, kuria bus verčiamasi pagal verslo liudijimą, prieš išduodant verslo liudijimą mokamas avansinis fiksuoto dydžio pajamų mokestis, kurį kiekvienais metais nustato savivaldybės taryba).
856