pakañkamo pãgrindo prncipas, logikos principas, teigiantis, kad mąstydami teisingais galime laikyti tik tuos teiginius, kurių teisingumas pagrindžiamas nurodžius jų pakankamą pagrindą. Teiginio pakankamas pagrindas yra visuma teisingų teiginių, iš kurių logiškai būtinai kyla grindžiamasis teiginys. Kiekvienas teiginys remiasi ir yra pagrindžiamas kitais teiginiais, todėl jie tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui, teiginio termometras rodo, kad kambaryje pasidarė šilčiau pagrindas gali būti teiginys termometro skysčio stulpelis pakilo. Teiginio kambaryje pasidarė šilčiau priežastis yra veikianti šildymo sistema, o pagrindas – pakilęs skysčio stulpelis. Galutiniai, nepagrindžiami teiginiai – aksiomos, principai, dėsniai – laikomi akivaizdžiomis, įrodymo nereikalaujančiomis žiniomis. Mokslui svarbu sukurti ne pavienių teiginių, o teorijų ir koncepcijų pakankamą pagrindą.
Pakankamo pagrindo principą suformulavo G. W. Leibnizas, jis skyrė pirmines ir išvestines tiesas. Pirminės tiesos yra akivaizdūs, tapatybės dėsniu pagrįsti teiginiai. Išvestinės tiesos yra būtinos proto tiesos, suvedamos į pirmines remiantis prieštaravimo dėsniu, ir fakto tiesos, kurių būtinumo ribotas protas suvokti negali, nes jos priklauso nuo daugybės sąlygų, kylančių iš tikrovės faktų visuotinio sąryšio. Protui šios tiesos yra atsitiktinės ir sudaromos remiantis patyrimu. Negalėdamas jų išvesti iš pirminių tiesų, protas jas išveda iš santykinai pirmesnių tiesų, t. y. randa tam tikrą jų pagrindą. Siekdamas iš to, kas galima, išskirti tai, kas tikroviška, G. W. Leibnizas taikė pakankamo pagrindo principą, teigiantį, kad faktinės tiesos gali ir turi būti pagrįstos pirmesnėmis tiesomis. Pakankamo pagrindo principas tapo viso racionalizmo formaliu pagrindu.
1151