Pakartóto Įstãtymo knygà, penktoji Penkiaknygės knyga. Pakartoja ankstesnių Penkiaknygės knygų įstatymus ir istoriją. Pakartoto Įstatymo knygos pavadinimas reiškia veikiau nuorašą ar kopiją nei pakartojimą (Įsodintas į savo karalystės sostą, jis turės įsakyti, kad šio įstatymo nuorašas būtų jam padarytas ant ritinio Levio giminės kunigų akivaizdoje 17, 18; arba: ten, izraelitų akivaizdoje, Jozuė užrašė ant akmenų nuorašą Įstatymo, kurį Mozė buvo užrašęs izraelitams Joz 8, 32). Manoma, Pakartoto Įstatymo knyga susiformavo 8 a. prieš Kristų. Senovės žydų tradicija Pakartoto Įstatymo knygos autorystę priskiria Mozei, kita tradicija – Jozuei. Kai kurių ritualinių terminų ir praktikų (taikos aukos, deginamosios aukos, dešimtinė, siūbuojamosios atnašos) paralelių yra Ugarito literatūroje.
Pakartoto Įstatymo knygą sudaro Mozės 3 kalbos su trumpomis įžangomis. Pirma įžanga (1, 1–5) pristato temą, laiką ir visų kalbų vietą. Pirmoje kalboje (1, 6–4, 40) vardijamos Dievo malonės, primenami klajonių po dykumą svarbiausi įvykiai, kad išryškėtų Dievo gerumas ir teisingumas (1, 6–3, 29), raginama laikytis Dievo Įstatymo (4, 1–40). Po antros įžangos (4, 44–49) antroje kalboje (ji sudaro didžiausią Pakartoto Įstatymo knygos dalį; 5, 1–26, 19) nagrinėjami Dievo įsakymai: 5,1–11,32 pakartojami Dešimt Dievo įsakymų, kalbama, kodėl jie buvo paskelbti per Mozę; paaiškinamas pirmasis įsakymas ir uždraudžiami bet kokie santykiai su pagonimis, primenamos Dievo padarytos malonės ir bausmės, žadama pergalė prieš kanaaniečius, Dievo laiminimas tų, kurie laikosi Įstatymo, ir jiems nusižengiančiųjų prakeikimas. 12, 1–26, 19 Įstatymai aptariami kiekvienas atskirai: dėstomi įsipareigojimai Dievui – jį reikia deramai garbinti ir niekuomet nenustoti to daryti, kalbama apie švarius ir nešvarius gyvūnus, dešimtinę ir pirmąjį derlių, tris pirmąsias metų šventes, Dievo vietinininkų – teisėjų, karalių, kunigų, pranašų – pareigas ir kiekvieno žmogaus pareigas savo artimui, aptariami nuosavybės, vedybų ir kt. klausimai. Trečioje kalboje (27, 1–30, 20) dėl įvairių priežasčių dar kartą raginama laikytis įsakymų: perėjus Jordaną įrašyti Įstatymą ant akmenų, prakeikiami nusižengusieji Įstatymui (27, 1–26) ir laiminami jo besilaikantieji (28, 1–6), garbinamas Dievo gerumas, visi raginami būti Dievui ištikimi (29, 1–30, 20). Istoriniuose prieduose (31, 1–34, 12) rašoma, kad Mozė paskiria Jozuę savo įpėdiniu, įsako jam kas 7 metus perskaityti žmonėms Dievo Įstatymą, o Pakartoto Įstatymo knygos nuorašą padėti šalia Sandoros skrynios, sušaukia visus seniūnus ir apskaitininkus ir skaito jiems savo giesmę; 32, 48–52 pasakojama, kad Mozė tolumoje pamato Pažadėtąją žemę, laimina Izraelio gentis (33, 1–29). Pakartoto Įstatymo knyga baigiama pasakojimu apie Mozės mirtį ir laidojimą (34, 1–9) ir ypatinga panegirika (34, 10–12).
2182