pakasỹnos, pakapỹnos, pakastùvės, mirusiojo minėjimo apeigos su vaišėmis. Lietuvoje vyksta tuojau po laidotuvių, seniau dažniausiai mirusiojo namuose, nuo 20 amžiaus pabaigos paprastai rengiamos kokioje nors užeigoje.
Senovės baltai tikėjo, kad po laidotuvių mirusiojo vėlė sugrįžtanti, kartais kartu su anksčiau mirusių artimųjų vėlėmis, į namus ir dar kurį laiką būnanti tarp šeimos narių. M. Pretorijaus (18 amžius) ir vėlesnių autorių liudijimu, sugrįžę iš laidotuvių artimieji ant tuščios kėdės mirusiajam padėdavo rankšluostį ir maisto (tikėta, kad pavaišintos ir pamalonintos vėlės dėkingos iškeliaus į kapines ir netrukdys gyviesiems), patys sėsdavo vaišintis. Nuo 19 amžiaus pabaigos įsigalėjo paprotys po laidotuvių dėkoti laidotuvių dalyviams ir kviesti juos į namus mirusiojo paminėti. Kaimynai į pakasynas rinkdavosi užsukę į savo namus, atsinešdavo kokių nors vaišių – mėsos, pyrago, sviesto. Palydai ir šeimos nariai namuose prie graudulinės žvakės giedodavo, melsdavosi, per pertraukas tarp maldų vaišindavosi (gerdami taurelėmis nesusidauždavo, kad skambesys vėlių neišbaidytų). Kai kur po pakasynų šeimos nariai eidavo į kapines dėdamiesi, kad lydi vėles. Turtingųjų valstiečių pakasynos trukdavo dvi–tris dienas. 20 amžiaus antroje pusėje pakasynos virto gedulingais pietumis. Per juos laidotuvių dalyviai meldžiasi, prisimena mirusįjį, reiškia užuojautą jo šeimos nariams.