Pakistãno architektūrà
Senieji laikai
Išliko ankstyvojo bronzos amžiaus taisyklingo plano įtvirtintų miestų (Amri, ketvirtas tūkstantmetis prieš Kristų, Kot Didži, trečias tūkstantmetis prieš Kristų, abu Sindho provincija) su tvirtovėmis ant kalvų, nedegtų plytų ir netašyto akmens gyvenamaisiais namais, irigaciniais įrenginiais, užtvankomis. Viduriniame bronzos amžiuje klestėjo Indo slėnio civilizacija (2500–1500 pr. Kr.), pastatyta daugiau kaip 1000 miestų ir gyvenviečių (Harappa, Ganerivala, abi Pandžabo provincija, Mohendžo Daro, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1980). Taisyklingo plano įtvirtintų miestų gatvės buvo orientuotos pagal pasaulio šalis, jų centre ant supiltos kalvos – tvirtovė su administraciniais ir gyvenamaisiais pastatais, jie 2–3 aukštų sijinės konstrukcijos, degtų plytų, su kanalizacija.
Džarmaradžikos stupa Taksiloje (2 a.)
Kušanų karalystės laikotarpiu iš nedegtų plytų ir akmens buvo statomi gynybine siena apjuosti taisyklingo plano miestai, gyvenvietės, tvirtovės, rūmai, šventyklos (Dharmaradžikos stupa, 2 a., Taksiloje, Pandžabo provincija, Taksilos miestas – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1980), architektūroje derinta budizmo ir antikos meno elementai (vienuolyno kompleksas Takht‑i‑Bahi, su Sahr‑i‑Bahlolo miesto griuvėsiais, Šiaurės vakarų pasienio provincija, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1980; trinavės šventyklos su apsidėmis, čaitjos Taksiloje).
8–17 amžius
Islamo architektūra pradėjo plisti 8 a. arabams užgrobus dabartines Sindho ir Pandžabo provincijų teritorijas, bet įsivyravo tik 11–13 a., suklestėjo valdant musulmonams feodalams, daugiausia Delio sultonato laikotarpiu (13 a. pradžia–16 amžius). Pastatyta naujų pastatų – degtų plytų mūro (rečiau akmeninių) kupolinių mečečių (Mihrablose – Banbhore, 8 a., Sindho provincija, Lahore – Dai Anga 1635, Vazir Khan 1639, Badšahi Masdžid 1673, Suneri 1753) ir mauzoliejų (Rukn‑e‑Alam – Multane, 14 a., Makli nekropolio statiniai prie Thattos, Sindho provincija, 14–16 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1981), minaretų, tvirtovių, gynybinių rezidencijų; jie dekoruoti įvairių spalvų marmuro, spalvotų fajanso ir terakotinių plytelių mozaikomis, pusbrangių akmenų inkrustacija, reljefais. Sijinės konstrukcijos gyvenamųjų namų sienos mūrytos iš nedegtų plytų arba plūkto molio.
Lahoro fortas (apie 10 a.)
Didžiųjų Mogolų imperijos laikotarpiu (1526–1707) dauguma miestų aptverti gynybinėmis mūro sienomis su bokštais ir vartais (Lahoro miesto siena su 6 išlikusiais vartais, puošniausi – Rošnai, 16–19 a.), apsodinti sodais, pastatyta tvirtovių kompleksų (Lahoro fortas, apie 10 a., 13–15 a. daug kartų griautas, atstatytas ir plėstas, 1542–1605 perstatytas, jo viduje – paviljonas Naulakha 1631, mečetė Moti Masdžid 1645, vartai Alamgiri 1673, su sodais Šalamar, 1642, architektas Džahan šachas, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1981; Rohtasaso fortas prie Dinos, Pandžabo provincija, 16 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1997) su rūmais, kulto ir gyvenamaisiais pastatais, didingų kulto statinių (Džahan šacho mečetė prie Thattos, 1644), nekropolių, miestuose įrengta drėkinimo kanalų, tvenkinių, fontanų.
Makli nekropolio statiniai (prie Thattos, 14–16 a.)
Bibi Džavindi mauzoliejus Uč Šarife (Pandžabo provincija, 15 a.)
18 amžius–20 amžiaus pirma pusė
Kolonijinio laikotarpio pradžioje (18 a. vidurys) architektūros plėtotė silpo, nyko senieji miestai. Britų valdymo laikotarpiu (1858–1947) plėtėsi ir senieji, ir naujieji (Karači) miestai. Juose buvo statomi mokslo (Pandžabo universiteto senasis korpusas Lahore, 1882, Islamia koledžas Pešavare, 1913), prekybinės (Imperatorės turgus, 1889, architektas J. Strachanas), administracinės (municipaliteto rūmai, abu Karači, 1933, Pandžabo Aukščiausiojo teismo rūmai Lahore, 1889, manoma, architektas J. W. Brossingtonas) paskirties pastatai, muziejai (Lahoro muziejus, 1894, architektas G. Vellutas), šventyklos (Šv. Patriko katedra Karači, 1881, Kristaus Prisikėlimo katedra, 1887, bokštai 1898, architektas J. O. Scottas, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies katedra, abi Lahore, 1907, belgų architektas D. Dubbeleere), rūmai (Mohattos rūmai Karači, 1927, architektas Agha Ahmedas Hussainas, Nūr Mahal, Sadikgarh – Bahavalpure, abeji 19 a. pabaiga), geležinkelio stotys. Vyravo istorizmo stilistika, daugiausia neobarokas, sumišęs su vietinėmis statybos tradicijomis (kupolai, spalvingų keramikos plytelių ir raižyto akmens puošyba).
Iki 1947 daugelis Pakistano architektų išsilavinimą įgydavo Europoje, daugiausia Didžiojoje Britanijoje, t. p. Bombėjuje. Žymesni architektai: Tadžuddinas Bhamani, Minu Mistri, Piras Mohammedas, Abdulas Hussainas Thariani, Zahiruddinas Chavadža, Mehdi Ali Mirza (1910–61).
20 amžiaus antra pusė–21 amžiaus pradžia
Paskelbus nepriklausomybę (1947), tik profesionalūs architektai (dažniausiai išsilavinimą įgiję Europoje) gaudavo valstybinius užsakymus, neprofesionalai daugiausia projektavo priemiesčių statinius, jų architektūroje ilgiausiai išliko vietinės statybos tradicijos. Nuo 1958 Nacionaliniame menų koledže Lahore pradėti rengti architektai. Nuo 6 dešimtmečio daugiausia Vakarų Pakistane buvo statomi nauji taisyklingo plano miestai, įrengta užtvankų, kanalų.
Moderniosios architektūros raida suaktyvėjo 7 dešimtmetyje pradėjus statyti Pakistano naująją sostinę Islamabadą. Pastatyta funkcionalizmo stiliaus biurų ir bankų (Habib bankas Karači, 1963, architektas L. A. Daly). Sumoderninta tautinė stilistika daugiausia taikyta kulto ir valstybinės reikšmės architektūrai; Karači – Tooba mečetė (1969, architektas B. H. Čauhanas), Nacionalinis mauzoliejus (1970, architektas Jahja Merčantas), Islamabade – Karaliaus Feisalio mečetė (1969–86, turkų architektas V. Dalokay, didžiausia Pietų Azijoje). Miestų simboliais tapo Lahore iškilęs Minar‑e‑Pakistan (1960, architektas M. Khanas), Islamabade – Nacionalinis Pakistano paminklas (2007, architektai A. Masudas, M. Daudas).
Karaliaus Feisalio mečetė Islamabade (1969–86, turkų architektas V. Dalokay)
Šiuolaikinių miestų panoramoje – modernūs daugiaaukščiai: Islamabade – bendrovės Saudi Pak būstinė (2001, architektas Najaras Ali Dada), fondų biržos bokštai (2009, architektūrinė bendrovė NESPAK), Karači – MCB banko rūmai (2005, architektas Aršad Šahidas Abdulla). Miestuose vyrauja 2–3 aukštų stačiakampio plano gyvenamųjų namų plokščiais stogais su vidiniu kiemu kvartalai; jų karkasinių namų sienos sutvirtintos plūktinio molio ir kalkių mišiniu. Rytų Pakistane gausu mūrinių, Vakarų Pakistane – fachverkinės konstrukcijos gyvenamųjų namų. Kaimuose statomi tradiciniai karkasiniai gyvenamieji namai plūktinėmis molio sienomis arba bambukinės trobelės.
Architektūros paveldu rūpinasi 1988 įkurta Architektų gildija (Anjuman Mimaran) Lahore. Architektų rengimo svarbiausias centras – Dawoodo inžinerijos ir technologijos koledžas Karači (įkurtas 1962).
20–21 a. šiuolaikinės architektūros pastatų suprojektavo ir užsienio šalių architektai: graikų architektas K. A. Doksiadis (Pandžabo universiteto rūmai Lahore, 1959–73), Jungtinių Amerikos Valstijų architektas E. D. Stone’as (Vandens ir energijos plėtros administracijos rūmai Lahore, Pakistano branduolinio mokslo ir technologijų institutas, Nacionalinės asamblėjos, universiteto rūmai, visi 20 a. 7 dešimtmetis, visi Islamabade), italų architektas G. Ponti (viešbutis Šerazad, 1962, Sekretoriato rūmai, 1964, abu Islamabade).
Kiti žymesni šiuolaikiniai architektai: Anvaras Sajidas (g. 1955), Karimas Kasamas Ali Thobani (g. 1965), Nadim Ul Hasanas (g. 1966), Pervaizas Ahmedas (g. 1967), Ali Arudžas Bhatti (g. 1972), Ambrinas Thebo (g. 1975), Faizanas Fazalas (g. 1986).
Pasaulio paveldo vertybės
Mohendžo Daro archeologinė vietovė, Taksilos miestas, vienuolyno kompleksas Takht‑i‑Bah ir Sahr‑i‑Bahlolo miesto griuvėsiai (visi nuo 1980), Makli nekropolio statiniai, Lahoro fortas ir sodai Šalamar (visi nuo 1981), Rohtasaso fortas (nuo 1997).
L: A. B. Rajput Architecture in Pakistan Karachi 1963; M. Wali Ulla Khan Taxila and its Important Monuments Karachi 1973; G. Michell Architecture of the Islamic World: Its history and Social Meaning London 1978; K. K. Mumtaz Architecture in Pakistan Singapore 1985; K. K. Mumtaz Modernity and Tradition: Contemporary Architecture in Pakistan Karachi 1998.
2972
Pakistano kultūra
Pakistano konstitucinė santvarka
Pakistano partijos ir profsąjungos