Pakistãno dail
Seniausių laikų dailė
Neolito laikotarpio (7000–5500 pr. Kr.) Mehrgarho kultūroje kurta akmens amžiaus lipdytinė ir žiestoji keramika, dekoruota neįmantriu ornamentu. Ankstyvajame bronzos amžiuje (ketvirtas–trečias tūkstantmetis prieš Kristų) žiesti gausiai ornamentuoti moliniai indai, gamintos terakotinės skulptūrėlės, bronzos dirbiniai: ginklai, indai, smulkioji plastika, papuošalai. Indo slėnio civilizacijos laikotarpiu klestėjo Harappos kultūra (2600–1700 pr. Kr.), plito raiškios akmeninės, bronzinės ir terakotinės skulptūros, dekoruoti keraminiai ir metalo indai, smulkioji plastika, gliptika, tauriųjų metalų dirbiniai. Kurti saviti akmeniniai barzdotų vyrų torsai, bronzinės, akmeninės ir terakotinės žmonių bei žvėrių figūrėlės, preciziško piešinio steatito antspaudai.
Kušanų karalystės laikotarpio dailė
Kušanų karalystėje plėtota akmens, metalo ir terakotos skulptūra, reljefai, smulkioji plastika; klostėsi religinio kulto paveiktos vietinės dailės mokyklos. Gandharos skulptūros mokyklai būdinga helenizmo įtaka – aptakūs dirbinių siluetai, minkštai modeliuota forma. Pirmą kartą žmogaus pavidalu pavaizduotas Buda; išliko daugybė įvairaus dydžio akmeninių, bronzinių, kaulinių, rečiau medinių stovinčio ir sėdinčio Budos skulptūrų (Stovintis Buda su nimbu 3 amžius). Šviesių ir ryškių spalvų kolorito sienų tapyboje vyravo valdovų gyvenimo, religinė ir buitinė tematika (Džinna Vali Dehri vienuolynas, 3–5 amžius). Juvelyrika ir metalo dirbiniai (bronziniai indai, auksiniai ir sidabriniai dubenys, taurės) dekoruoti geometriniais ir augaliniais ornamentais, mitologinėmis ir buitinėmis scenomis, puošti raižymu, filigranu, juodinimu, brangakmenių inkrustacija.
11 amžiaus–18 amžiaus pirmos pusės dailė
11 a. dėl tiurkų ekspansijos pradėjo plisti islamo stilius, jis vyravo Delio sultonato laikotarpiu (13 a. pradžioje–16 amžiuje). Atsisakyta skulptūros, tapybos, klostėsi miniatiūrų mokyklos. Dekoratyvinėje dailėje pagausėjo puošnumo, įmantrumo. Didžiųjų Mogolų imperijos laikotarpiui (1526–1707) būdingas dailės pakilimas. Labiausiai klestėjo miniatiūros ir taikomoji dailė: metalo ir medžio dirbiniai, keramika, tekstilė (rištiniai kilimai, siuvinėti dirbiniai). Pakistane didžiausią įtaką turėjusi Mogolų miniatiūros mokykla (susiformavo 16 a.) plėtojo istorinę, religinę ir literatūros kūrinių tematiką, animalistinį žanrą, portretus; iš pradžių sekta persų miniatiūromis (Chvadža Abdusas Samadas, 16 a.), vėliau plito tikroviškesni vaizdai (Ustadas Mansuras, 17 amžius).
kilimo fragmentas (iš Lahoro?, 17 a. vidurys, vilna, medvilnė, šilkas)
Kolonijinio laikotarpio dailė
Maharadža Randžitas Singhas (iš Lahoro?, apie 1835–40, popierius, guašas, auksas)
Kolonijinio laikotarpio (18 a. vidurys–1947) pradžioje ėmė stiprėti Europos dailės įtaka. 19 a. miniatiūrų tapyba patyrė nuosmukį. Dėl pramoninės gamybos sumenko rankų darbo tekstilė. 18 a. pabaigoje–19 a. buvo populiarūs akvarele ir tempera tapyti nacionalinio turinio paveikslai, skirti Pakistane gyvenusiems europiečiams. Aktyvesnę dailės raidą skatino Didžiosios Britanijos administracijos atstovo Lordo Mayo Lahore 1882 atidaryta Mayo pramoninės dailės mokykla (nuo 1958 – Nacionalinis meno koledžas). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje kilo nacionalinio išsivadavimo sąjūdis, susidomėta tautiniu paveldu. 19 a. pabaigoje prasidėjo Bengalijos renesansas, propaguojantis vietinio meno atgimimą. Dailininkai sekė senaisiais indų meistrais, daugiausia miniatiūristais (Mohammedas Bachšas, apie 1880–1900; Abduras Rahmanas Čughtai, 1899–1975).
20 a. pirmoje pusėje kūrėsi dailės draugijos ir mokyklos. 1926 Delyje įkurta Visos Indijos dailės ir amatų draugija. Gilintasi į kultūros paveldą, daugiausia miniatiūras ir sienų tapybą, semtasi įkvėpimo iš indų literatūros, mitologiniai, buitiniai ir literatūriniai siužetai buvo perteikiami linijine maniera, sumišusia su postimpresionizmo tendencijomis (tapytojai ir grafikai Abduras Rahmanas Čughtai, Ustadas Allah Buksas, 1895–1978).
skydas iš Lahoro (apie 1830–45, plienas, auksas, sidabruotais šilko siūlais siuvinėtas aksomas, Karališkasis ginklų muziejus Leedse)
Dailė po nepriklausomybės paskelbimo
Paskelbus nepriklausomybę (1947) atsivėrė daugiau galimybių dailės plėtrai, bet islamą propagavusi valstybė saistė dailę religinėmis taisyklėmis. Vyravo tapyba, menkiau plėtota grafika ir skulptūra. Dailės atsinaujinimas vyko perimant Vakarų tendencijas. 20 a. 6 dešimtmetyje Vakarų Pakistane modernizmą propagavo neformali Lahore veikusi tapytojų ir grafikų grupė (Ahmedas Parvezas, 1926–79, Anvaras Šemza, 1928–85, Ali Imamas, 1924–2002, Mojene Nadžmi, 1928–97, ir kiti), įkvėpta Paryžiaus mokyklos. 7–8 dešimtmečio tapytojams buvo artimas impresionizmas (Anna Molka Ahmed, 1917–94), fovizmas, derinamas su miniatiūrų tradicijomis (Zubeida Agha, 1922–97, Baširas Mirza, 1941–2000), kubizmas ir sezanizmas (Šakiras Ali, 1916–75, Mansuras Rahi, g. 1939). Buvo populiari kaligrafija (Šakiras Ali; Ismailas Gulgi, 1926–2007, Sadekvainas, 1930–87), kuri komponuota į šiuolaikinės tapybos ir grafikos kūrinius, bei miniatiūrų stilistika, kurią plėtojo Džamil Nakšas (g. 1939), Zahur ul Achlakas (1941–99) ir kiti. Rytų Pakistane Bengalijos renesanso tradicijas skleidė tapytojas ir grafikas Zainulas Abedinas (1914–76). Skulptūrai būdinga apibendrinta plastika, simboliškumas (Zubeida Agha, Afsaras Madadas Nakvi, 1933–97, Šahidas Sadždžadas, g. 1936, Maharadžas Chušhalas Dasas, g. 1950, Aminas Gulgi, g. 1966, Riazas Mangi, g. 1969, Vasanas Kuršidas). Sukurta monumentaliosios tapybos interjeruose (Aminulas Islamas).
Jaunosios kartos menininkai plėtoja postmodernizmo idėjas, kuria instaliacijas, medijų meną; Zahuro ul Achlako, Anvaro Sajido (g. 1955), Arifo Mahmudo (g. 1960), Asmos Mundravalos (g. 1965), Rašido Ranos (g. 1968), Ali Razos (g. 1968), Humos Mulji (g. 1970), Bani Abidi (g. 1971), Imrano Kureši (g. 1972), Faizos Butt (g. 1973), Hamros Abbaso (g. 1976), Asimo Buto (1978–2010), Ajazo Jokhio (g. 1978), Mahrin Zuberi (g. 1981) kūriniai. Svarbiausios dailininkus rengiančios mokyklos – Nacionalinis dailės koledžas Lahore ir Indo slėnio dailės ir architektūros institutas (įsteigtas 1989) Karači.
Populiari taikomoji dailė ir liaudies dailieji amatai. Tekstilėje, metalo, dramblio kaulo, medžio dirbiniuose ir keramikoje tęsiamos tautinės tradicijos, bet ieškoma ir alternatyvių raiškos būdų (Naizos Chan, g. 1968, tekstilės objektai; Adilos Suleman, g. 1970, papuošalai).
W. G. Archer Indian Miniatures New York 1960; D. Mitra Buddhist Monuments Calcutta 1971; R. C. Craven A Concise History of Indian Art London 1976; B. N. Goswamy The Essence of Indian Art San Francisco 1986; Ancient Sculptures of India Tokyo 1987; I. ul Hassan Painting in Pakistan Lahore 1991; Arts and Crafts of Pakistan Karachi 1994; A. Naqvi Image and Identity: Fifty Years of Painting and Sculpture in Pakistan Karachi New York 1998.
2972
Pakistano kultūra
Pakistano konstitucinė santvarka
Pakistano partijos ir profsąjungos