Nangaparbato masyvas
Pakistãno gamtà
Pakistano gamtinis žemėlapis
Krantai
Pakistano pietinius krantus skalauja Arabijos jūra. Kranto linija (ilgis 1046 km) mažai vingiuota, krantai žemi, statūs. Yra Gvadaro ir Sonmiani įlankos, Gvadaro ir Ormaros pusiasaliai. Į rytus nuo Muari pusiasalio (Sindho provincija) yra Indo delta (apaugusi mangrovėmis).
Reljefas
Apie 2/3 teritorijos (rytuose ir pietryčiuose) užima Indo lyguma (Indo–Gangos lygumos dalis); jos ilgis (iš šiaurės į pietus) apie 1100 km, dažniausias aukštis 100−200 metrų. Lygumoje yra dykumų: smėlingoji žvirgždingoji Tharo dykuma (prie Indijos sienos), smėlingoji Thalio dykuma (tarp Indo ir Džhelamo upių). Kita Pakistano dalis kalnuota: šiaurėje yra Hindukušo kalnagūbriai: Rytų Hindukušo (7690 m, Tirič Miro kalnas − aukščiausias Pakistane, yra prie Afganistano sienos), Hinduradžo ir kiti, Vakarų Himalajų šiaurės vakariniai pakraščiai, vakaruose − Irano kalnyno dalys: Suleimano kalnai, Toba Karkaro (didžiausias aukštis 3096 m), Brahui (3578 m), Mekrano (2292 m), Kirtharo, Pabo, Siahano kalnai. Pietvakariuose ištįsusi Beludžistano plynaukštė, suskaidyta sausų upių slėnių.
Thalio dykumos kraštovaizdis
Pakistano kontroliuojamoje Indijos Džamu ir Kašmyro valstijos teritorijoje yra Karakorumo ir Himalajų dalys.
Šiaurės Pakistano kraštovaizdis (Karakorumas)
Į pietus nuo Indo aukštupio yra Himalajų šiaurės vakarinis pakraštys su Nangaparbato masyvu (didžiausias aukštis 8126 m, kitais duomenimis, 8138 m), Pangi ir Deosai kalnagūbriai, į šiaurę nuo Indo aukštupio − Karakorumas su K2 viršūne (8611 m; antroji pasaulyje pagal aukštį po Džomolungmos), Gašerbrumo I ir II, Kangri Faičan (Broad Peako) ir kitos (apie 100 viršūnių aukštis daugiau kaip 7000 metrų). Džamu ir Kašmyro valstijos pietuose yra Mažųjų Himalajų dalis − Pir Pandžalio kalnagūbris ir Kašmyro slėnis. Himalajai, Karakorumas ir Hindukušas susidarę iš prekambro granitų, gneisų ir jaunesnių nuosėdinių uolienų; vyrauja alpinis reljefas, aštriabriaunės uolėtos viršūnės, statūs šlaitai, gilūs slėniai, ledynai, sunkiai įveikiamos perėjos. Pakistano vakarinės dalies kalnai švelnesnių formų, ištįsę iš šiaurės į pietus. Šlaitai, atgręžti į Indo lygumą ir Arabijos jūrą, statūs, į priešingą pusę − nuolaidūs.
Prie Himalajų pietinių priekalnių yra Potvaro plokščiakalnis (dažniausias aukštis 300−500 m) ir Druskos kalnagūbris (didžiausias aukštis 1123 m), pereinantis į Pandžabo lygumą. Kabulo upė ir Chaibero perėja skiria Hindukušą nuo Pakistano vakarinių kalnų.
Šalies vakarinėje ir šiaurinėje dalyje kalnodaros procesai gana jauni, teritorija seismiškai aktyvi, būna stiprių žemės drebėjimų.
Klimatas
Pakistanas yra subtropinio ir tropinio klimato juostose. Hindukuše, Himalajuose ir Karakorume − vertikalusis zoniškumas ir daugiau drėgmės; ten kritulių iškrinta 1500−1800 mm per metus, daugiau kaip 2000 m aukštyje susidaro sniego danga (Karakorume ir Hindukuše yra didelių ledynų). Kitoje Pakistano dalyje kritulių labai mažai; Irano kalnyno vakaruose per metus iškrinta mažiau kaip 50 mm, Beludžistano plynaukštėse − 50−100 mm, pajūryje − 150−200 mm, Indo lygumoje − 180−200 mm, Tharo dykumoje ir Pandžabo lygumoje − 350−500 mm kritulių. Pakistano šiaurėje, 1400−1700 m aukštyje, žiemą (sausį) vidutinė temperatūra nuo −2 °C iki 11 °C, vasarą (birželį) 19−37 °C. Šalies vakaruose, 1100−1600 m aukštyje, temperatūra atitinkamai nuo 3 °C iki 17 °C, ir 20−38 °C. Arabijos jūros pakrantėje, Indo ir Pandžabo lygumose sausio mėnesio vidutinė temperatūra nuo 3 °C iki 26 °C, birželio 27−44 °C.
Gašerbrumo sniegynai
Išskiriami 4 metų laikai: šalta sausa žiema (gruodis−vasaris), šiltas sausas pavasaris (kovas−gegužė), vasaros musoninių liūčių laikotarpis (birželis−rugsėjis) ir musonų atsitraukimo laikotarpis (spalis−lapkritis).
Vidaus vandenys
Manglos tvenkinys
Pakistano upės priklauso Arabijos jūros baseinui. Didžiausia upė − Indas (Pakistane ilgis 1609 km) šiaurėje teka iš pietryčių į šiaurės vakarus, skiria Himalajus nuo Karakorumo, toliau pralaužtiniu slėniu kerta Himalajus ir teka per Indo lygumą į pietus. Indo baseino didžiausios upės: Gilgitas, Kabulas, Kurramas, Gumalis, Sangaras, Satledžas, Čenabas, Džhelamas, Ravi, Dašt Kauras, Hingolis, Habas. Šalies vakarinėje dalyje (Beludžistane) yra vidinio nuotėkio sričių, periodinių ežerų, druskopelkių (Hamun Meškelio, Hamuni Loros). Pajūryje yra didžiulė Indo delta. Prie Indo baseino upių daug tvenkinių (Tarbelos, Manglos). Daug drėkinamųjų kanalų (bendras ilgis apie 60 000 kilometrų). Beludžistano pietuose į Arabijos jūrą teka vadės (periodinės upės).
Gilgitas
Dirvožemiai
Himalajų, Karakorumo, Hindukušo šlaituose iki 1100 m aukščio vyrauja geltonžemiai, aukščiau, iki 3200 m, − rudžemiai, kai kur kalkžemiai, Indo slėnyje ir Pandžabe − kalciažemiai, trąšažemiai, salpžemiai, Beludžistano vidinio nuotėkio srityse, Tharo ir Thalio dykumose − druskožemiai. Apie 80 % ariamų žemių dirbtinai drėkinama; vyksta antrinis dirvožemio druskėjimas ir pelkėjimas.
Augalija
Miškai (daugiausia Himalajų, Karakorumo ir Hindukušo šlaituose) užima apie 5 % Pakistano teritorijos. Vyrauja pusdykumių ir dykumų augalija. Indo lygumoje paplitusios pusdykuminės ir dykuminės savanos (pelynai, kapersai, astragalai). Indo ir kitų upių pakrantėse yra galerinių miškų − tugajų, Indo deltoje ir Arabijos jūros pakrantėse paplitusios mangrovės. Beludžistano plynaukštėje ir Tharo dykumoje paplitusi kserofitinė pusdykumių augalija. Pakistano šiaurėje ir šiaurės rytuose aukštuose kalnuose, 1500−3000 m aukštyje, yra lapuočių (ąžuolai, kaštonai) ir spygliuočių (eglės, kėniai, pušys, himalajiniai kedrai) miškų. Irano kalnyne dažnos pagalvėlinių krūmų formacijos, Suleimano kalnų rytiniuose šlaituose auga sausuoju laikotarpiu lapus metantys musoniniai miškai.
Gyvūnija
Gyvūnija susideda iš Indijos-Afrikos, Centrinės Azijos ir Viduržemio pajūrio srities rūšių. Iš žinduolių veisiasi leopardai, irbiai, rudieji lokiai, himalajiniai lokiai, bengalinės lapės, bezoariniai ožiai, kalniniai avinai, hienos, šakalai, šernai, mėlynosios antilopės, džeiranai, kulanai, karakalai, margaritos (smėlyninės katės), įvairūs graužikai, daug gyvačių. Iš paukščių peri ereliai, Egipto grifai, povai, įvairios papūgos. Indo upėje yra krokodilų.
Aplinkos apsauga
Apie 12,31 % (98 288 km2) teritorijos saugoma. Yra 14 nacionalinių parkų, apie 160 gamtos rezervatų. Žinomiausi nacionaliniai parkai: Hindukuše − Čitral Golo (įkurtas 1984), Karakorume − Khundžerabo (1975, saugomos snieginės panteros), Himalajuose − Ajubijos (1984, panteros, lokiai), Tharo dykumoje − Lal Suhanros (1972, Indijos raganosiai), Beludžistane − Hazargandži Čiltano (1980, panteros, kobros, kalniniai avinai ir ožiai). 2 UNESCO pripažinti biosferos rezervatai – Lal Suhanros (nuo 1977), Ziarato kadagio miško (2013). 19 Ramsaro konvencijos (Pakistane įsigaliojo 1976) saugomų vietovių (plotas 13 438 km2).
Ajubijos nacionalinis parkas
Pakistano konstitucinė santvarka
Pakistano partijos ir profsąjungos