Pakistãno istòrija
Apie Pakistano (Pakistano Islamo Respublikos) istoriją iki nepriklausomybės paskelbimo 1947 – Indijos istorija.
Pakistano susikūrimas
1947 07 Didžiosios Britanijos Parlamentas priėmė savo didžiausios kolonijos – Indijos – nepriklausomybės aktą. Pagal religinį principą ji buvo suskirstyta į 2 nepriklausomas valstybes-dominijas – Pakistaną ir Indiją; Pakistanui atiteko provincijos, kuriose gyventojų daugumą sudarė musulmonai (Vakarų Pandžabas, Sindhas, Šiaurės vakarų pasienio provincija, Beludžistanas ir Rytų Bengalija), Indijai – rajonai, kuriuose vyravo hinduistai. Padalijimas pagal religinį principą nulėmė, kad Pakistano teritorija susidėjo iš dviejų nesiribojančių dalių (Rytų Pakistanas ir Vakarų Pakistanas), kurias skyrė Indija. Nepriklausomybės aktas įsigaliojo 08 14 vidurnaktį; tai sudarė galimybę Pakistano nepriklausomybės diena laikyti 08 14, Indijos – 08 15. Pakistano generalgubernatoriumi (pirmuoju) tapo Musulmonų lygos (įkurta 1906) vadovas M. A. Džinna, ministru pirmininku – Liakatas Ali Chanas.
Pakistano lyderis M. A. Džinna (1939 12)
Liakato Ali Chano (kairėje) ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento H. Trumano susitikimas (Vašingtonas, 1950 05)
Pakistano ir Indijos konfliktas
Sukurtos komisijos ėmėsi demarkuoti Pakistano ir Indijos sienas. Kašmyre (daugumą gyventojų sudaro musulmonai) ir Pandžabe (gyvena musulmonai, hinduistai ir sikhai) dėl ginčijamų teritorijų prasidėjo ginkluoti susirėmimai. 1949 Pakistano ir Indijos karo veiksmai faktiškai baigėsi Kašmyro ir Pandžabo padalijimu. Nustačius Indijos ir Pakistano sienas daugiau kaip 10 mln. hinduistų, musulmonų ir sikhų, gelbėdamiesi nuo pogromų ir karo veiksmų, tapo pabėgėliais, apie 1 mln. žuvo. Tai labai paaštrino abiejų religinių bendruomenių priešiškumą viena kitai ir naujų valstybių tarpusavio santykius.
Raida 1947–1958
Pakistano ūkis buvo atsilikęs; 1948 iš pramonės gauta tik 1,4 % nacionalinių pajamų, 90 % žmonių gyveno kaime. Rytinė dalis buvo gerokai atsilikusi nuo vakarinės. Ūkyje vyravo britų kapitalas. Vidaus problemas dar labiau aštrino pasaulietinės valstybės ir islamo respublikos šalininkų ginčai, t. p. abiejų valstybės dalių kultūriniai skirtumai. Pirmaisiais nepriklausomybės metais šalies politiniame gyvenime vyravo Musulmonų lyga; jos atstovai vadovavo centrinei ir provincijų vyriausybėms. Rytų Pakistane, Sindhe ir Beludžistane prasidėjo judėjimas dėl admininstracinio teritorinio suskirstymo pertvarkymo, šių provincijų didesnės autonomijos, jų gausesnio atstovavimo valstybės aparate ir kariuomenėje.
Šalyje kūrėsi regioninės partijos. 1949 Rytų Pakistane susikūrė Avami lyga, siekianti šiam regionui didesnės autonomijos. 1953 12 Rytų Pakistane buvo įkurtas opozicinių partijų Jungtinis frontas, kuris 1954 03 laimėjo rinkimus į Rytų Pakistano įstatymų leidžiamąjį susirinkimą. Pakistano vyriausybė Rytų Pakistane įvedė nepaprastąją padėtį ir paleido Jungtinio fronto vyriausybę.
1955 06 rinkimai į Pakistano Steigiamąjį susirinkimą parodė, kad Musulmonų lygos įtaka šalyje labai sumažėjo. Jos vadovai, siekdami išsilaikyti valdžioje, bengalų kalbą (vyravo Rytų Pakistane), greta urdu, paskelbė Pakistano valstybine kalba. 1955 08 sudaryta Pakistano koalicinė vyriausybė (iš Musulmonų lygos ir Jungtinio fronto atstovų, nuo 1956 iš Avami lygos ir Respublikos partijų atstovų).
1956 02 29 Steigiamasis susirinkimas priėmė konstituciją, kuri Pakistaną paskelbė federacine Pakistano Islamo Respublika. Konstitucija įtvirtino šalyje parlamentinę valdymo formą. Parlamentą (vienų rūmų), kuris formavo vyriausybę, turėjo sudaryti vienodas Rytų ir Vakarų Pakistano atstovų skaičius. Prezidentui buvo nustatytos nedidelės teisės. Bet padėtis šalyje liko nestabili ir įtempta; Rytų Pakistanas ir toliau siekė platesnės autonomijos, centrinei vyriausybei paliekant tik užsienio politikos ir gynybos klausimus.
Karinis valdymas. Bangladešo atsiskyrimas
1958 10 07–08, gresiant neramumams ir valstybės skilimui, kariškiai įvykdė valstybės perversmą, panaikino konstituciją, uždraudė politines partijas. Prezidentu ir ministru pirmininku tapo ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas generolas M. Ajub Chanas. Padėtis kuriam laikui buvo stabilizuota. Šalyje įvykdytos kai kurios reformos, skatinamos užsienio investicijos. Vakarų Pakistane iš 5000 stambiausių žemvaldžių už išpirką buvo paimta apie 880 000 ha žemės, kuri buvo parduota 74 000 nuomininkų. Visa tai teigiamai paveikė Pakistano ūkio plėtrą. 1962 buvo užmegzti artimi ryšiai su Kinija, t. p. turinčia teritorinių nesutarimų su Indija. 1962 priimta nauja konstitucija, kuri įteisino šalyje prezidentinę valdymo formą ir netiesioginę parlamento bei valstybės vadovo rinkimų sistemą, vėl leista veikti politinėms partijoms. 1962 ir 1965 prezidento rinkimus laimėjo M. Ajub Chanas, parlamento – Musulmonų lyga. 1965 kilo naujas ginkluotas Pakistano ir Indijos konfliktas dėl Kašmyro, kurį Pakistanas pralaimėjo ir tai labai pakenkė M. Ajub Chano autoritetui. 1969 03 kilus neramumams ir streikams (ypač Rytų Pakistane) M. Ajub Chanas valdžią perdavė kariuomenės vadui generolui A. M. Jahja Chanui; šalyje vėl buvo įvestas karinis režimas.
prezidentas Z. A. Bhutto (1971)
1970 12 Pakistane įvyko pirmieji visuotiniai rinkimai į Nacionalinį Susirinkimą, kuriuos Rytų Pakistane laimėjo Avami lyga (vadovas M. Rahmanas; gavo 160 iš 162 Rytų Pakistanui skirtų mandatų), Vakarų Pakistane – Pakistano liaudies partija (įkurta 1967; vadovas Z. A. Bhutto). Avami lyga vėl pareikalavo Rytų Pakistanui suteikti plačią autonomiją (centrinei vyriausybei palikti tik užsienio politiką); Pakistano liaudies partija tam nepritarė. Tokiomis sąlygomis sudaryti bendrą vyriausybę buvo neįmanoma. Pakistano valdžiai delsiant pripažinti rinkimų rezultatus 1971 Rytų Pakistane prasidėjo neramumai, kuriems malšinti pasiųsta kariuomenė (daugiausia sudaryta iš Vakarų Pakistano gyventojų). Tai dar labiau paaštrino padėtį. M. Rahmanas ir jo bendražygiai buvo suimti.
1971 03 26 buvo paskelbta nepriklausoma Bangladešo valstybė. Prasidėjo pilietinis karas, per kurį keli milijonai bengalų žuvo arba pabėgo į gretimas valstybes (daugiausia į Indiją). Į konfliktą ryžosi įsikišti Indija. 1971 pabaigoje kilo naujas Pakistano ir Indijos karas. 12 03 Indijos kariuomenė įsiveržė į Rytų Pakistaną. 1971 12 16 Dakoje Pakistano kariuomenė kapituliavo. Po dviejų dienų karo veiksmai buvo nutraukti ir Vakarų Pakistane.
Pakistano kariuomenės pralaimėjimas ir Rytų Pakistano atskilimas sukėlė šalyje naują politinę krizę. 1971 12 20 A. M. Jahja Chanas atsistatydino ir perdavė valdžią Z. A. Bhutto.
Z. A. Bhutto valdymas
Z. A. Bhutto vadovaujama Pakistano liaudies partija deklaravo siekį sukurti šalyje vadinamąjį islamiškąjį socializmą (panaikinti monopolijas, nacionalizuoti svarbiausias pramonės šakas, bankus, transportą, plėtoti kooperaciją, įvykdyti radikalią agrarinę reformą, pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas). 1973 priimta nauja konstitucija, kuri išplėtė ministro pirmininko teises. Z. A. Bhutto vyriausybė įvykdė kai kurias reformas: nacionalizavo privačius bankus, draudimo bendroves, pradėjo agrarinę reformą; tai sukėlė biurokratijos ir konservatyviai nusiteikusios visuomenės nepasitenkinimą. Stiprėjo opozicinės jėgos, kurioms vadovavo Pakistano nacionalinė sąjunga, siekianti islamistinės valstybės. 1974 Pakistanas pripažino Bangladešą. 1977 03 rinkimus į Nacionalinį Susirinkimą vėl laimėjo Pakistano liaudies partija; tai sukėlė didelės dalies visuomenės nepasitenkinimą ir neramumus.
1977 07 05 per karinį perversmą Pakistano liaudies partija nuo valdžios buvo nušalinta.
M. Zijos ul Hako režimas
Karinė valdžia, vadovaujama generolo M. Zijos ul Hako, anuliavo rinkimų rezultatus, apribojo politinių partijų veiklą. 1978 09 16 M. Zija ul Hakas tapo Pakistano prezidentu. 1979 Z. A. Bhutto buvo apkaltintas politinės žmogžudystės organizavimu ir teismo nuosprendžiu nuteistas mirti. Karinė valdžia įvairiais būdais bandė paspartinti šalies ūkio plėtrą. M. Zijos ul Hako valdymo laikai sutapo su islamo revoliucija Irane ir SSRS invazija į Afganistaną (1979). Į Pakistaną pasitraukė keli milijonai afganų pabėgėlių, todėl pablogėjo šalies ekonominė padėtis. Pakistano valdžia, remdama afganų opoziciją, susilaukė Vakarų ir islamo valstybių paramos. 1986 šalyje buvo panaikinta karinė padėtis ir surengti parlamento rinkimai. 1988 05 prezidentas M. Zija ul Hakas, apkaltinęs politikus korupcija ir nemokšiškumu, vyriausybę ir parlamentą paleido, 1988 08 žuvo lėktuvo katastrofoje.
prezidentas M. Zija ul Hakas (apie 1985)
Demokratinės sistemos formavimasis
1988 11 per Nacionalinio Susirinkimo rinkimus santykinę vietų daugumą gavo Pakistano liaudies partija, kuri ir sudarė koalicinę vyriausybę; ministre pirmininke tapo B. Bhutto (Pakistano liaudies partijos vadovė, Z. A. Bhutto duktė). Pradėtos demokratinio pobūdžio reformos (Pakistano liaudies partija deklaravo siekį vykdyti Vakarų šalių pavyzdžio socialdemokratines reformas). Užsienio politikoje buvo pritariama įvairiapusių ryšių su Indija plėtojimui, Afganistano problemos sureguliavimui politinėmis priemonėmis. B. Bhutto neturėjo atramos kariuomenėje, be to, visuomenė neigiamai žiūrėjo į moterį ministrę pirmininkę (B. Bhutto buvo pirmoji moteris šiame poste islamo pasaulyje). 1990 08, šalyje prasidėjus etniniams nesutarimams (Sindho provincijoje) ir ekonominiams sunkumams, prezidentas G. Išakas Chanas paleido vyriausybę ir Nacionalinį Susirinkimą. 1990 10 Nacionalinio Susirinkimo rinkimus laimėjo Islamo demokratinė sąjunga (priklausė ir Musulmonų lyga; ministru pirmininku tapo N. Šarifas), 1993 10 – vėl Pakistano liaudies partija (gavo santykinę daugumą ir su kitomis partijomis sudarė koalicinę vyriausybę; ministrė pirmininkė B. Bhutto), 1996 – vėl Islamo demokratinė sąjunga.
1990–91, per Persijos įlankos karą, Pakistanas parėmė prieš Iraką nukreiptą Jungtinių Amerikos Valstijų vadovaujamą valstybių koaliciją, 1996 padėjo Afganistane įsigalėti Talibano režimui. Visa tai sustiprino šalyje islamo fundamentalistų pozicijas. 1998 Pakistanas išbandė branduolinį ginklą (Indija jį jau buvo išbandžiusi anksčiau).
2271
Pakistanas 21 amžiuje
21 a. pradžios Pakistano raidą žymėjo politinės sistemos pokyčiai po generolo P. Mušarrafo įvykdyto perversmo, įtvirtinta kariuomenės įtaka valstybės valdymui, centrinės valdžios siekis sutramdyti islamistines organizacijas ir terorizmą.
P. Mušarrafo valdymas. Po 1999 perversmo faktiniu valstybės vadovu tapo generolas P. Mušarrafas. Padidėjo jam tiesiogiai pavaldžių karininkų įtaka valstybės valdymui. 2001 P. Mušarrafas pasiskelbė Pakistano prezidentu ir pareigas ėjo iki 2008 (2002 jo įgaliojimai 5 metams pratęsti per referendumą, 2007 perrinktas). 2002 parlamento rinkimus laimėjo prezidentui pavaldūs politikai. Kariuomenės remiamas P. Mušarrafas konstituciškai išplėtė prezidento galias ir turėjo lemiamą įtaką valstybės raidai. Plėtotas bendradarbiavimas su Vakarų valstybėmis, inicijuotos laisvos rinkos principais grįstos ekonominės reformos, siekta gerinti santykius su Indija, kovoti su islamistinėmis grupuotėmis. 2004 įkurta Nacionalinio saugumo taryba instituciškai įtvirtino kariuomenės įtaką politinei sistemai. 2005 žemės drebėjimas Kašmyre (žuvo apie 80 000 žm.) sukėlė humanitarinę katastrofą.
Po 2001 Rugsėjo vienuoliktosios P. Mušarrafas rėmė Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kovą su Talibanu ir Al Kaida teroristais Afganistane. Provakarietiška prezidento politika buvo nepopuliari visuomenėje ir didino islamistinių grupuočių įtaką.
Pakistanas siekė normalizuoti santykius su Indija: 2003–04 susitarta dėl paliaubų ir priemonių mažinti įtampai pasienyje; 2005 atkurtas transporto judėjimas tarp Pakistano ir Indijos Kašmyro regione; 2007 susitarta dėl techninių priemonių, skirtų sumažinti atsitiktinio branduolinio karo tarp valstybių galimybę. Diplomatinė įtampa tarp šalių sustiprėjo po 2008 teroro išpuolių Indijos Mumbajuje, kuriuos įvykdė Pakistane įsikūrę teroristai.
2007 P. Mušarrafas sukėlė politinę krizę atleidęs Aukščiausiojo teismo teisėją. Teismui nepatvirtinus jo pergalės 2007 prezidento rinkimuose šalyje paskelbė nepaprastąją padėtį ir pakeitė Aukščiausiojo teismo teisėjus į sau palankius. Prieš prezidentą rengtos demonstracijos. Rinkiminės kampanijos metu teroristai 2007 12 27 nužudė visuomenėje populiarią opozicinės Pakistano liaudies partijos lyderę B. Bhutto. 2008 parlamento rinkimus laimėjusios opozicinės partijos sudarė koaliciją ir sutarė inicijuoti prezidentui apkaltą. Jos vengdamas P. Mušarrafas 2008 atsistatydino.
Politinė raida po P. Mušarrafo. 2008–13 prezidentu buvo Pakistano liaudies partijos atstovas A. A. Zardari (nužudytos B. Bhutto sutuoktinis), ministru pirmininku 2008–12 – tos pačios partijos atstovas Jusufas Raza Gilani. Tęsėsi kova su islamistinėmis organizacijomis, kurios kontroliavo atokius Pakistano regionus, vyriausybės pajėgos nesėkmingai mėgino išstumti kovotojus. 2008 įvykdytas teroro aktas Islamabado viešbutyje (žuvo 53 žm.), 2009 – Pešavare (žuvo 120 žm.). Per 2010 potvynius žuvo keli tūkstančiai žmonių, milijonai nukentėjo; vyriausybė kaltinta netinkamu pagalbos organizavimu. 2011 Pakistano teritorijoje JAV pajėgos nukovė al Kaida lyderį O. bin Ladeną. Dalis visuomenės reiškė nepasitenkinimą vyriausybės bendradarbiavimu su JAV. Nuo 2012 dažnėjo išpuoliai prieš krikščionių mažumą ir žmogaus teisių aktyvistus.
2010 parlamentas apribojo P. Mušarrafo valdymo metu išplėstas prezidento galias, didesnę įtaką valstybės politikos formavimui įgaunant parlamento daugumai atstovaujantiems ministrams pirmininkams. Dėl kaltinimų pataikaujant JAV interesams 2012 kilo įtampa tarp politinę įtaką tebeturinčios kariuomenės vadų ir J. R. Gilani vyriausybės. 2012 po Aukščiausiojo teismo sprendimo J. R. Gilani pašalintas iš pareigų.
2013–18 prezidentu buvo M. Husseinas, ministru pirmininku 2013 tapo N. Šarifas (abu atstovavo 2013 parlamento rinkimus laimėjusiai Pakistano musulmonų lygai, įkurta 1996). Vyriausybė siekė reformuoti ekonomiką. 2015 susitarta su Kinija dėl paskolų Pakistano infrastruktūrai plėtoti. Tęsėsi kova su teroristinėmis organizacijomis. 2014 Talibano smogikai įvykdė teroro aktus Karačio oro uoste, vėliau – Pešavaro mokykloje (žuvo 150 žm.). 2017 didelį teroro aktą surengė Islamo valstybė (žuvo 90 žm.). 2017 Aukščiausiojo teismo sprendimu dėl korupcijos iš ministro pirmininko posto pašalintas N. Šarifas. Pakistanas tarptautinių organizacijų kritikuotas už dažnus žmogaus teisių pažeidimus ir religinių mažumų persekiojimą. Mergaičių teisės Pakistane ginančiai M. Jusafzái 2014 įteikta Nobelio taikos premija.
2018 ministru pirmininku tapo buvęs sportininkas Imranas Chanas, prezidento pareigas nuo 2018 eina Arifas Alvi (abu 2018 parlamento rinkimus laimėjusio Pakistano judėjimo už teisingumą, įkurto 1996, atstovai). Pakistano ekonomika patyrė nuosmukį, vyriausybė 2019 vedė derybas su Tarptautiniu valiutos fondu dėl paskolų. Pasiekta pažangos derybose dėl taikos su Talibanu, kova su terorizmu tęsėsi. Pagal pilietinių teisių padėtį Pakistanas priskirtas iš dalies laisvų valstybių kategorijai (Freedom House 2020). Imranui Chanui 2022 04 pralaimėjus balsavimą dėl nepasitikėjimo, opozicijos aljanso sudarytos vyriausybės vadovu tapo centristinės Musulmonų lygos (N) lyderis Šehbazas Šarifas.
Nuo 1947 Pakistanas yra Jungtinių Tautų, nuo 1969 – Islamo bendradarbiavimo organizacijos narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1992.
3195
Pakistano konstitucinė santvarka
Pakistano partijos ir profsąjungos