Pakistãno literatūrà. Pakistano literatūra kuriama urdu, pandžabų, sindhų, puštūnų, beludžių kalbomis, t. p. anglų kalba. Jai priskiriami kūriniai, parašyti po Pakistano įkūrimo (1947). Apie ankstesnio laikotarpio Pakistano tautų literatūrą Indijos literatūra (atitinkamomis kalbomis). 1976 įkurta Pakistano literatūros akademija.
Literatūra urdu kalba
Urdu literatūra išplėtota labiausiai, ja kuria ir kitų tautų rašytojai norėdami turėti daugiau skaitytojų. Po 1947 vyravo kūriniai apie žmogaus sielos sutemas ir amžinųjų vertybių praradimą, vadinamieji pasakojimai apie riaušes. Brolžudiškas skerdynes, susijusias su Indijos ir Pakistano nepriklausomybe, nešališkai vertino vienintelis Saadatas Hasanas Manto (1912–55), garsėjęs santūriais, be didaktikos ir romantizavimo miesto varguomenės gyvenimo aprašymais (apsakymų rinkiniai Tušti buteliai 1950, Kelkraštyje 1953). Jam pavyko meniškai pavaizduoti hinduistų ir musulmonų masines žudynes (apsakymų rinkinys Akmens skonis 1948). Kitų rašytojų (pvz., Kudratullaho Šahabo, 1917–86, apysaka O Viešpatie 1948) kūryboje Indijos ir Pakistano sienų demarkacijos laikotarpiu vykęs genocidas buvo pateikiamas tiesiog kaip baisybių sąrašas. Pakistano naujojo romano pradžia laikoma Kurratulain Haidar (1926–2007) romanas Ugnies upė (1957), kuriame nagrinėjama žmogaus ir nacijos tapatybės problema ir aprėpiama tūkstantmečiai (rašytoja vėliau grįžo į Indiją). Didelę įtaką urdu prozos raidai turėjo Abdullahas Husainas (1931–2015), jo romanų herojai – amžini tremtiniai, nepritampantys prie aplinkos (Liūdnos kartos 1963). Literatūrą pradėjo veikti panislamiškos, šovinistinės, socialistinės idėjos, kūriniuose buvo keliami su lytimi, visuomenine padėtimi, skurdu, smurtu, aplinkos niokojimu susiję klausimai. Eksperimentuojant su įvairiomis vakarietiškomis srovėmis atsirado naujų formų ir temų. Pasakojimo forma darėsi sudėtinga, metaforiška, laikas deformuotas, tekstas šifruotas. Kūriniuose pradėta vaizduoti žmogaus prisitaikymą prie naujos valstybės formavimosi aplinkybių ir su tuo susijusias socialines ir psichologines problemas: Kurratulain Haidar romanas Gyvenamojo namo statybos bendrija (1963), Altaf Fatimos (1929–2018) romanai apie šeimos visuomeninės padėties permainas dėl šalies padalijimo Nesibelsk (1975) ir amžino emigranto būseną Amžinas keleivis, Šaukato Siddyki (1923–2006) romanas apie maitintojo netekusios šeimos bejėgiškumą Dievo lūšnynas (1960), Chadydžos Mastūr (1927–83) romanas Žemė (1983) apie pabėgėlių stovyklas. Ašfakas Ahmadas (1925–2004) populiariose pjesėse (pvz., Papūgos istorija) peikė šiuolaikinį vakarietišką išsilavinimą ir siūlė prisiminti kultūrines šaknis, bet jo nepopuliarūs apsakymai turi didesnę literatūrinę vertę, o apsakymas Piemuo (1955) laikomas vienu geriausių urdu literatūroje. Mumtazas Mufti (1905–95) parašė psichologinio realizmo apsakymų, kuriuose ryšku S. Freudo įtaka (Vyresnioji sesuo, Grandinės), Šaukatas Siddykis – apsakymų apie miesto padugnes ir nusikaltėlius (rinkinys Naktų miestas 1956). Ahmadas Nadymas Kasmi (1916–2006) apsakymuose vaizdavo kaimo vargšų gyvenimą (Mano šalis, Kai telkiasi debesys), Gulamas Abbasas (1909–82) su psichologine įžvalga atskleidė žmonių trūkumus ir silpnybes (apsakymų rinkinys Mėnesiena žiemą). Mirza Adybas (1914–94) rašė apsakymus (rinkinys Spinduliais surištos rankos 1990) ir vienaveiksmes pjeses socialinėmis temomis, Amdžadas Islamas Amdžadas (g. 1944) – poeziją (rinkinys Kur dėčiau tiek svajonių) ir pjeses (Savi žmonės). Intizaras Husainas (1923–2016) pirmasis pradėjo rašyti modernistinius abstrakčius apsakymus (rinkinys Paskutinis žmogus 1967) ir sukūrė garsiausią romaną apie Indijos padalijimą Gyvenvietė (1979; ilgesingas tėvynės, meilės ir šaknų praradimo skausmas vaizduojamas paskutiniais M. Ajub Chano režimo metais ir bręstančių permainų Pakistane laikotarpiu). Chadydža Mastūr romane Vidinis kiemas (1961) ir apsakymuose kėlė vidurinės klasės moterų problemas, lyčių nelygybę, moters teisių pažeidimus. Anvaro Sadždžado (g. 1934) romanas Malonumų sodas (1980), Anyso Nagi (g. 1939) romanas Už sienos (1981) ir Bano Kudsijos (g. 1928) romanas Karalius grifas (1984) vaizduoja visuomenės raidos dinamiką ir socialinės sistemos gniuždomą žmogų (Bano Kudsija rašė ir pjeses bei apsakymus apie moters kovą dėl savo teisių ir iš to kylančius vidinius konfliktus). Naujausiuose kūriniuose pasakojama apie sudėtingą klasinę sistemą ir paprasto žmogaus rūpesčius, demokratiją ir žodžio laisvę, nelygias vyrų ir moterų teises bei galimybes, gyvenimą lūšnynuose. Džamylos Hašmi (1929–88) romanas Suso tyrai (1984) apie 10 a. sufijų Mansūrą Haladžą, nukryžiuotą už erezijas, atgaivino musulmonų istorinį romaną, kurio garsiausias atstovas buvo Nasymas Hidžazi (1914–96, romanas Paskutinė uola 1951). Novelių, kuriose realizmas derinamas su romantiniais elementais, parašė Zahida Hina (g. 1946, rinkinys Mirtis kelyje 1993), novelių, atspindinčių psichoanalitinį požiūrį, – Mumtaz Šyryn (1924–73, rinkinys Raga megh malhar 1962), filosofinių romanų – Anvar Galib (Nakties saulė, Upė 1982, Tėvas laikas 1992). Poezija Pakistane populiaresnė už prozą. Kairiųjų pažiūrų sufizmo šalininko Faizo Ahmado Faizo (1911–84) emocionalioje, romantinėje, filosofinėje poezijoje klasikinė forma derinama su šiuolaikišku turiniu (rinkiniai Vėjo rankos 1953, Rankos, prislėgtos akmeniu 1965). Poetas Ahmadas Farazas (1931–2008) svajojo apie utopiją, pagrįstą egalitarizmu ir socialiniu teisingumu (eilėraštis Apgultis, Keletas išprotėjusių naujokų) ir rašė gazeles apie visuomenės ir meilės poveikį žmogaus gyvenimui, asmenybei ir vertybėms. Nasiro Kazmi (1925–72) gazelės jausmingos, bet orios ir nesentimentalios (rinkiniai Nauji lapai 1952, Pirmas lietus 1975), Ahmado Nadymo Kasmi – kupinos vienatvės, ilgesio ir sielvarto dėl prarastų namų (rinkinys Rožės liepsna). Nazaras Mohammadas Rašidas (1910–75) – pirmasis žymus urdu poetas, rašęs laisvosiomis eilėmis ir bandęs derinti egzistencializmą su islamiškuoju misticizmu (poezijos rinkinys Apmąstymai 1976). Habybo Džalibo (1928–93), kuris visą gyvenimą kovojo su totalitarizmu, poezijoje reiškiamas politinis protestas, meilė žmonijai ir užuojauta pažemintiesiems bei nuskriaustiesiems (rinkinys Srūvančio kraujo kalba). Vaiduoklių ir raganų vaizdiniais Munyro Nijazi (1928–2006) poezija atspindėjo sutrikdyto, naujoje aplinkoje atsidūrusio, žudynių ir gaisrų prisiminimų persekiojamo žmogaus baimę (rinkinys Žvarbus vėjas ir vieniša gėlė). Ahsanas Danišas (1914–82) jautriai vaizdavo paprastų darbo žmonių gyvenimą (poezijos rinkinys Gamtos trimitai), Myradži (1910–49) naujai, alegoriškai panaudojo ankstesnę poetinę kalbą, Vazyras Aga (g. 1922) technikos amžiuje iš naujo atrado gamtą (eilėraščių rinkinys Drugiai žolėje). Džošo Malyhabadi (1898–1982) poezija buvo patriotinė (rinkinys Liepsna ir rasa), Madžydo Amdžado (1914–74) – individualistinė, subjektyvistinė (rinkinys Praėjusi naktis), Sulaimano Arybo (1922–70) – melodinga ir emocinga, Ibn-e-Inšos (1927–78) – šiurkštoka ir tiesi (rinkinys Šio miestelio skersgatvyje 1976); be to, jis buvo garsus humoristas (Paskutinė urdu knyga 1971). 20 a. antroje pusėje išgarsėjo keturios poetės moterys. Parvyn Šakir (1952–94) kūrė gazeles apie prieštaringą meilę ir laisvąsias eiles apie socialinius tabu (rinkiniai Aromatas 1976, Atsisakymas 1990). Ada Džafri (1924–2015) nesugebėjo išspręsti konflikto tarp tradicinės ir šiuolaikinės gyvensenos, bet jos eilės pasižymi jausmų gilumu. Fahmyda Rijaz (1945–2018, feminizmo manifestas – rinkinys Sudraskytas kūnas 1973) ir Kišvar Nahyd (g. 1940), įkvėptos teorijų apie lyčių konfliktą ir primestą buržuazinę dorovę, stengiasi pateikti feministinį požiūrį į tikrovę, kuri priklauso vyrams.
Literatūra anglų kalba
Ahmadas Ali (1910–94) ne tik šiuolaikinio urdu apsakymo pradininkas, bet ir pirmasis parašė romaną anglų kalba Sutemos Delyje (Twilight in Delhi 1940) apie Mogolų žlugimą ir britų įsigalėjimą, 1964 – romaną Nakties vandenynas (Ocean of Night). Po to pirmas populiarus pakistaniečio romanas Vakaruose buvo Zulfikaro Ghose’o (g. 1935) Azizo Chano nužudymas (The Murder of Aziz Khan 1967). Bapsi Sidhva (g. 1938) parašė komišką romaną apie parsus Varnų valgytojai (The Crow Eaters 1979), tragišką romaną Nuotaka (The Bride 1983) ir garsiausią savo romaną Ledų pardavėjas (Ice Candy Man 1988) apie Indijos padalijimą parsės mergaitės akimis. Aameras Husseinas (g. 1955) išleido novelių rinkinių (Veidrodis saulei / Mirror to the Sun 1993, Nemiga / Insomnia 2007) ir romaną Dar vienas karališkasis ugniamedis (Another Gulmohar Tree 2009) apie poros susvetimėjimą. Mohsinas Hamidas (g. 1971) sukūrė romaną Kandžių dūmai (Moth Smoke 2000) apie žlugusį Lahoro narkomaną, romaną Fundamentalistas per prievartą (The Reluctant Fundamentalist 2007) apie Jungtinių Amerikos Valstijų pakistaniečio prarastas viltis po Rugsėjo vienuoliktosios. Kamila Šamsie (g. 1973) debiutavo romanu Mieste prie jūros (In the City by the Sea 1998) apie turtingo elito gyvenimą politiškai nestabilioje šalyje; ši tema vyrauja ir romane Kartografija (Kartography 2002); romane Druska ir šafranas (Salt and Saffron 2000) tyrinėjama tapatybės ir kultūrinio paveldo pusiausvyros paieškos, romane Nutrūkusios eilės (Broken Verses 2005) – asmeninio gyvenimo ir politinės veiklos konfliktas. Uzma Aslam Khan (g. 1970) savo kūryboje rašo apie meilę, kultūrinį susvetimėjimą ir politinį smurtą stengdamasi paneigti Vakaruose įsigalėjusį užguitos pakistanietės stereotipą (romanai Pilkojo kekero istorija / The Story of Noble Rot 2001, Nusižengimas / Trespassing 2003, Dievo geometrija / The Geometry of God 2008). Mohammedas Hanifas parašė juodojo humoro romaną apie paslaptingą M. Zijos ul Hako žūtį Sprogstančių mangų byla (A Case of Exploding Mangoes 2008).
Literatūra pandžabų kalba
Pandžabų literatūra po Pakistano valstybės sukūrimo buvo beveik sunaikinta. Viena priežasčių – urdu ir anglų kalbų prievartinis propagavimas, prilyginant pandžabų kalbos ir literatūros rėmimą antivalstybinei veiklai, be to, nepritaikytas pandžabų kalbai arabų raštas. Dauguma garsiausių urdu poetų Pakistane – pandžabai, kai kurie rašo eiles abiem kalbomis. Šiuolaikinės Pakistano pandžabų poezijos pradininkas – Šaryfas Kundžahi (1915–2007); jo rinkiniai Bemiegės naktys (1958) ir Blėstanti šviesa (1995) remiasi asmenine patirtimi, atspindi vertybių perkainojimą, visada susijusį su praradimais. Ahmadas Rahi (1929–2002) išleido poezijos rinkinį Merginų sambūris (1953) kuriame, panaudodamas liaudies dainų įvaizdžius ir stilių, rašė apie Indijos padalijimo tragedijos (eilėraščius apie tai rašė tik dar vienas pandžabų poetas Ahmadas Salymas, g. 1945) siaubingus padarinius moterims. Munyro Nijazi (1923–2006) poezija miestiška, impresionistinė, atspindi slaptus būgštavimus ir nuostabą dėl pasaulio grožio transformuotos tikrovės vaizdais (rinkinys Nakties kelionė). Išėjus Pyro Fazalo Šaho rinkiniui Dideli atstumai (1963), Salymo Kaširo rinkiniui Įkaitę šešėliai (1963) ir Raufo Šaicho Degantys miestai (1971), išpopuliarėjo pandžabų gazelė. Minėtinas ir liaudies poetas Čiragas Dynas Damanas (1911–84), ne kartą suimtas už vyriausybės kritiką. Žymiausias moderniosios pandžabų poezijos atstovas – Nadžmas Husainas Sajidas (g. 1935). Jo poezijoje skaudžiausiai atsispindi pandžabų kalbos išstūmimas, poeto prilygintas baisiausiai išnaudojimo formai, reiškiama meilė Pandžabui, jo kalbai, kultūrai, tradicijoms, istorijai (rinkinys Rimai 1965). Romanus (Saulės užtemimas) ir noveles rašo Afzalas Ahsanas Randhava.
Literatūra beludžių kalba
Garsiausias poetas – Gulis Chanas Nasyras (1914–84), smerkęs klasinius skirtumus ir aukštinęs meilę (Dosteino ir Širin istorija 1964, beludžių legendos motyvais). Azadas Džamaldini (g. 1918), Sajidas Muhammadas Hašmi (1926–85), Muhamadas Husainas Anka (g. 1924), Muminas Bazdaras (g. 1930), Ata Šadas (g. 1939) – poetai novatoriai, praturtinę beludžių poeziją naujomis temomis ir įvaizdžiais. Prozą rašė A. Džamaldini, M. H. Anka, Gausas Baharas.
Literatūra puštūnų kalba
Žymiausi puštūnų poetai – puštūnų gazelės tėvas Amyras Hamza Šinvari (1907–94), naudojęs tradicines formas naujam turiniui perteikti. Gani Chanas (1914–96) rašė filosofinę poeziją apie mirties ir gyvenimo slėpinius (rinkiniai Čiulbesys narve, Spinduliai, Sietynas). Socialinių realistinių romanų ir apsakymų sukūrė Israylis Gauharas, Farūkas Sarvaras, Fazalas Hakas Šaida (1910–84).
Literatūra sindhų kalba
Garsiausias poetas Šeichas Ajazas (1923–97, rinkinys Dangus, pilnas bičių) rašė ne tik mistinę poeziją, bet ir maištingas eiles prieš vyriausybę, net buvo nuteistas mirti (išgelbėjo perversmas); jis kūrė ir apsakymus. Kiti žymesni rašytojai: poetai Abdur Razakas Razas, Muhammadas Bachšas Vasifas, Tanvyras Abbasi (1934–99), prozininkai Džamalis Abro (1924–2004, rinkinys Pišu Paša 1959), Amaras Džalylis (g. 1936), Andžamas Halajis.
Pakistano kultūra
M. Sadiq A History of Urdu literature New Delhi 21984; T. Rahman A History of Pakistani Literature in English Lahore 1991.
1069
Pakistano konstitucinė santvarka
Pakistano partijos ir profsąjungos