Pakistãno mùzika.
Religinė muzika
Muzikinės kultūros ištakos siekia prieš 5 tūkstančius metų klestėjusios Indo slėnio civilizacijos laikus. Tradicinė muzika yra Indostano muzikinės kultūros dalis (iki Indijos padalijimo 1947 sudarė reikšmingą indų muzikinės kultūros dalį); patyrė persų, graikų, arabų, Vidurinės Azijos, mongolų muzikos įtaką. Apima islamo religinę, klasikinę ir pusiau klasikinę, liaudies, kino filmų, populiariąją muziką. Svarbiausią muzikos dalį sudaro islamo religinė muzika: kvietimas maldai, Korano rečitavimas, religinės poezijos ir himnų giedojimas. Ortodoksinis islamas neigia muzikos ir šokio sakralumą, bet sufijams muzika ir šokis – mistinio patyrimo forma (apie sama polemiką islamo muzika). Gyvuoja religinės muzikos ir dainuojamosios poezijos žanrai – gazelė (ghazal, mistinė meilės poema), kāfī, kavalis; mistiniai dervišų rateliai ir šokiai – dhamalis, zikras, čoganas (chogān). Muzikinis religinis gyvenimas telkiasi aplink mazarus – sufijų šventųjų kapus mauzoliejus. Muzikuojama mazaruose sėdint ant grindų. Svarbiausia Pietų Azijos sufijų religinės muzikos forma ir žanras – kavalis (qawwālī < arab. Qaul – himnas), sufijų poetikos muzikinė išraiška. Jį išplėtojo poetas, muzikas ir sufijų šventasis Amiras Chosrau Dehlavi. Dažniausiai atlieka vyrai (solistas ir choras), pritariama tabla ir vienaranke armonika. Sudaro nedidelė instrumentinė įžanga, laisvo ritmo solisto improvizacija, perauganti į ritmingą giedojimą (giedoti pradeda ir choras, ritmas plojamas delnais). Būdinga ritmo motorika, nuolatinis melodinės formulės ir teksto kartojimas, improvizacija, greitėjantis tempas; trunka apie 15–30 minučių. Žymiausi atlikėjai – broliai Sabri, Nusratas Fatehas Ali Chanas (1948–97). Sindho provincijoje gyvuoja mistinės dainuojamosios poezijos žanras kāfī; posminės struktūros, grindžiamas liaudies dainų melodijomis; giminingas arabų poemai (qaşīda). Žymiausi kūrėjai: poetai sufijai šeichas Faridudinas Masudas Gandž-i Šakaras (1175–1265), Bulė Šachas (1680–1758), Šachas Abula Latifas (1690–1752), atlikėjai – Pathana Chanas, Abida Parvin (g. 1954).
Klasikinė muzika
muzikuoja pakistanietis
Klasikinė muzika (analogiška Šiaurės Indijos hindustaniškajai muzikai) pradėjo klostytis 13 a. kaip indų, persų, arabų ir turkų muzikinių kultūrų sąlyčio reiškinys. Vyraujantys stiliai (formos) – chajalis ir tarana; populiarūs ir pusiau klasikinės muzikos stiliai (formos): ṭhumri, dādrā, ghazal. Pasižymi dermių ir melodinių derminių modelių (rāg, atitinka indų ragą) įvairove. Žymiausi atlikėjai: Šarifas Chanas (sitaras), vokalistai Nazarkatas Ali Chanas, Salamatas Ali Chanas, Fatehas Ali Chanas.
Regioninė muzika
Greta islamo ortodoksinės tradicijos ir klasikinės muzikos gyvuoja kultūrinių ir kalbinių grupių regioninė muzika ir šokiai. Skiriami keturi regioninės muzikos stiliai. Šiaurės vakarų pasienio provincijos (daugiausia gyvena puštūnai) muzika gimininga Afganistano muzikai. Su puštūnų poezija glaudžiai susijęs dainuojamosios poezijos svarbiausias žanras – hudžra (hujra), atliekamas vyrų. Gyvuoja vokalinės muzikos žanrai sandara (solo daina), badalla, gazelė (ghazal), loba, skambinama sitaru ir rababu, griežiama sarinda. Pandžabo (rytuose) muzika turi ir indų, ir persų muzikos bruožų. Gyvuoja baladės ir epinės dainos, liaudies muzikinis teatras, lėlių spektakliai su muzika. Beludžistane (pietvakarių provincija) dainuojamos darbo dainos līko, kelionių dainos dēhī, vestuvių dainos sot ir hālo, trumpos meilės dainos dastānag, ilgos pasakojamosios dainos shēr, šokami ceremonijų, apeigų ir darbo šokiai. Sindho provincijoje (pietuose) telkiasi pagrindiniai sufizmo centrai, vyrauja dainuojamosios religinės poezijos žanrai – kāfī ir wa’ī; griežiama sarange ir sarinda, skambinama ektara ir tambūru, mušamas būgnas dholakas.
šoka pakistanietės
Muzikos instrumentai
rebabai
Dauguma muzikos instrumentų – indiškos, kai kurie – persų ar afganų kilmės. Aerofonai: šalamaja śahnāī (surnā, sharnai), skersinė bambuko fleita bān˙surī (benu); chordofonai: tristygė strykinė liutnia sārindā (surindo, saroz); trumpakaklis smuikas sarangė (sāran˙gī), trumpakaklė liutnia rebabas (rebāb, rabāb, rubāb), ilgakaklės liutnios ektara (ektāra, yektāro), tanbūras (dambūro, tumbā), sitaras; membranofonai: rankomis mušamas dvipusis statinės pavidalo būgnas dholakas (ḍholak, ḍholki), lazdomis mušamas šiek tiek didesnis dolas (dhol, dhūl), laikrodžio pavidalo dvipusis būgnelis damaru (dunduggi), ranka mušamas rėmo būgnas dafas (ḍaff, kañjrī, ḍā’irā); idiofonai: žalvario varpeliai ghungrū, žalvario lėkštelės mañjīra (tāliyūn, kanjiyūn), molio puodynė maţkā (mangai, gharā, dillo, ghaghar).
Kino filmų muzika, lengvoji muzika
20 a. 6 dešimtmetyje išpopuliarėjo kino filmų muzika (žymesni kompozitoriai: Ghulamas Ahmedas Christi, 1905–94, Khwaja Khurshidas Anwaras, 1912–84, Nashadas, 1923–81, Robinas Ghoshas, 1939–2017, Amjadas Bobby, 1942–2005), tarp miesto jaunimo – pakistanietiškas rokas ir popmuzika. Vakarų pasaulyje išpopuliarėjo bhangra, lengvosios muzikos stilius. Jame derinami Pandžabo liaudies dainų ir šokių ritmo, Jamaikos regio ir disko muzikos bruožai (atliekama pandžabų kalba). Lahore ir Karači įkurti menų centrai, nuo 1964 veikia Pakistano muzikos fondas, 1971 įkurta Nacionalinė menų taryba, Nacionalinis liaudies muzikos institutas, veikia universitetų muzikos fakultetai.
L: S. A. Dehlavi Tradition and Change in Indo Pakistan Classical Music Karachi 1952; N. A. Beludž Musical Instruments of the Lower Indus Valley Hyderabad 1966, Development of Music in Sind Hyderabad 1973; M. S. Malik The Musical Heritage of Pakistan Islamabad 1982; F. Nizami History and Development of Music Lahore 1988; Pakistan: Living Traditions of Arts and Music Islamabad 1996.
1731
Pakistano kultūra
Pakistano konstitucinė santvarka
Pakistano partijos ir profsąjungos