„Pakopų knyga“, „Carų genealogijos pakopų knyga“ („Книга Степенная царского родословия“, „Kniga stepennaja carskogo rodoslovija“), rusų istorinės literatūros kūrinys. Parašytas apie 1560–63, Ivano IV Rūsčiojo valdymo metais, metropolito Makarijaus iniciatyva ir jam vadovaujant.
Knygoje, kuri yra papildytas metraščių perdirbinys, dėstoma Rusios istorija: pradedama Kijevo didžiojo kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus valdymu (apie 980–1015), baigiama Ivano IV Rūsčiojo laikais (1547–84).
Kitaip nei metraščiuose, kur pasakojama pagal metus, Pakopų knygą sudaro 17 hagiografinių skyrių (pakopų), kurių kiekvienas skirtas vis kitam valdovui ir metropolitui (tuo pabrėžiama pasaulietinės ir bažnytinės valdžios vienybė).
Knygoje perimta 16 a. pradžios veikalo Pasakojimas apie Vladimiro kunigaikščius teorija, kad Rusios valdovai esantys romėniškos kilmės – kilę iš imperatoriaus Augusto. Teigiama, kad vienvaldystė yra dieviškos kilmės, siekiama įrodyti, kad Maskvos kunigaikščių valdžia yra ne atsitiktinė, o paveldėta iš Kijevo kunigaikščių (ir net Bizantijos imperatorių).
Pakopų knyga buvo populiari 16 ir 17 amžiuje.