Pãlabio slãvai, veñdai, vakarų slavų gentys, nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų vidurio pradėjusios kraustytis ir apsigyvenusios tarp Oderio upės rytuose, Baltijos jūros šiaurėje, Elbės ir Saale’s upių vakaruose ir Rūdinių kalnų pietuose. Svarbiausios: šiaurės vakarinėje dalyje obodritai (bodričiai), vidurinėje dalyje liutičiai (veletai), pietuose − lužitėnai. 7 a. Palabio slavai buvo įsiveržę į Tiuringiją ir Bavariją. Pirmame tūkstantmetyje Europoje plintant krikščionybei jie liko pagonys. Nuo 8 a. pabaigos, ypač 10−13 a., daug kariavo su germanais, stabdė jų veržimąsį į rytus, patys rengė žygius į jų žemes, pvz., Danija iki Valdemaro I Didžiojo valdymo (1157−82) mokėjo duoklę Rügeno saloje buvusiam slaviškam Arkonos miestui. Krikščionimis anksčiau tapusių vokiečių karus su Palabio slavais rėmė Katalikų Bažnyčia. Kitaip nei kaimynai, Palabio slavai nesukūrė stipresnės centralizuotos valstybės. Ilgainiui jie neatlaikė Šventosios Romos imperijos kunigaikštysčių ir Danijos spaudimo. 12−13 a. apsikrikštijo, jų žemėse apsigyveno daug germanų kolonistų, šalia jų gyvendami vėliau absoliuti dauguma Palabio slavų buvo germanizuoti. Apie 1500 slavų kalba buvo paplitusi tik Aukštutinės ir Žemutinės Lužicos markgrafystėse. Šioje teritorijoje gyvenantys lužitėnai liko vieninteliai Vokietijos gyventojai, iki 21 a. pradžios išlaikę slavišką kalbą ir kultūrą.
-odobritai; -bodričiai; -liutičiai; -veletai; -lužitėnai