paladianzmas (pagal italų architekto A. Palladio pavardę), klasicizmo atmaina, grįsta Renesanso architekto A. Palladio teoriniais veikalais ir projektais. Plito 17–18 a. Europoje (daugiausia Didžiojoje Britanijoje) ir Šiaurės Amerikoje. Paladianizmas daugiausia taikytas rūmų architektūroje, turėjo įtakos interjero įrangos, baldininkystės plėtotei. Būdinga aiškūs simetriški pastatų planai, monumentalios grynos geometrinės (kubo, rutulio) formos, harmoningos proporcijos, santūri puošyba (taikytas klasikinis portikas, didysis orderis, paladiana).
16 a. pabaigoje italų architektas V. Scamozzi pagal A. Palladio Caprų šeimos vilą prie Vicenzos (apie 1560, su A. Palladio kitais pastatais Venecijos srityje – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1994) suprojektavo Pisani vilą Lonigo (Venecijos sr., 1579). Paladianizmo plitimui įtakos turėjo į daugelį kalbų išverstas A. Palladio veikalas Keturios knygos apie architektūrą (I quattro libri dell’architettura 1570).
Chiswicko vila Londone (1729, architektai R. Boyleʼis, W. Kentas)
17 a. Didžiojoje Britanijoje paladianizmą plėtojo architektas I. Jonesas (Karalienės rūmai Grinviče, 1616–35, su kitais pastatais ir parku – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1997; Whitehallo rūmų klasicistinė Pokylių salė, 1622; Karalienės koplyčia prie Šv. Jokūbo rūmų, 1627, visi Londone), Olandijoje – architektai H. de Keyseris, J. van Campenas. 18 a. Didžiojoje Britanijoje plito vadinamasis neopaladianizmas (jį populiarino anglų architektas ir mecenatas R. Boyleʼis); žymesni atstovai: H. Flitcroftas (Yorko asamblėjos rūmai, su architektu R. Boyleʼiu, 1730), C. Campbellis (Wansteado rūmai Londone, 1720, Merewortho pilis, Kento grafystė, 1725), W. Kentas (Raitosios gvardijos pastatas Londone, 1753).
18 a. paladianizmas plėtotas ir Italijoje (F. M. Preti), Vokietijoje (G. W. von Knobelsdorffas), Lenkijoje (S. Zawadzkis, J. Kubickis), Rusijoje (G. A. D. Quarenghi), Jungtinėse Amerikos Valstijose (T. Jeffersonas). 18 a. antroje pusėje paladianizmas peraugo į neoklasicizmą.
1729
neopaladianizmas