paladis
palãdis (Palladium; gr. Palladion < Pallas, kilm. Pallados – mergaitė; vienas deivės Atėnės epitetų), Pd, periodinės elementų sistemos VIII B grupės cheminis elementas, metalas. Gamtinį paladį sudaro 6 stabilieji izotopai, žinoma daugiau kaip 20 dirbtinių radioaktyviųjų paladžio izotopų. Sidabriškai baltas, minkštas, kalus. Kambario temperatūroje atsparus oro deguoniui, 350–800 °C temperatūroje oksiduojasi – paviršius apsitraukia paladžio oksido PdO, kuris toliau kaitinant skyla, plėvele. Paladis gerai tirpsta karališkajame vandenyje, karštose koncentruotose azoto ir sieros rūgštyse. Reaguoja su chloru ir bromu, kaitinamas – su fluoru, siera, selenu, siliciu. Lengvai sudaro lydinius su kitais platinoidais (ruteniu, rodžiu, osmiu ir iridžiu), t. p. sidabru, variu, kobaltu, nikeliu. Paladžio juodžiai (smulkiadispersiai milteliai, gaunami redukuojant paladžio junginius) sugeria didelį kiekį vandenilio H2 (1 dalis paladžio iki 900 dalių H2). Paladis – vienas rečiausių Žemės elementų. Randamas grynuolių (kartu su platina ir auksu), lydinių ir junginių pavidalo. Žinoma apie 30 mineralų, kurių sudėtyje yra paladis. Gaunamas mineralus tirpinant karališkajame vandenyje: susidaro kompleksinė druska [Pd(NH3)2Cl2], kurią redukuojant išsiskiria grynas paladis.
Naudojamas dažniausiai lydinių pavidalu medicinoje (instrumentai, dantų protezai, įtvarai), elektrotechnikoje (elektriniai kontaktai ir kita), elektronikoje, automobilių (filtrai katalizatoriai), chemijos (katalizatorius), stiklo (tigliai stiklo masei virti) pramonėje, juvelyrikoje, juo dengiami kiti metalai (paladžiavimas). Iš labai šviesaus netamsėjančio paladžio ir sidabro lydinio daromos astronomijos ir navigacijos prietaisų skalės.
Paladį 1803 atrado Williamas Hydeʼas Wollastonas (Didžioji Britanija).
1
2591