paláipa, gulsčias žemės paviršiuje arba negiliai po žeme augantis stiebo šoninis ūglis, kuriuo augalas dauginasi vegetatyviniu būdu. Palaipos viršūnėje ar ties kiekvienu bambliu susidaro pumpuras ir išauga pridėtinės šaknys. Dažnai ties bambliais būna vienas ar keli redukuoti lapai. Pagal padėtį palaipos skirstomos į antžemines ir požemines. Antžeminės palaipos (pvz., paprastosios žemuogės, žąsinės sidabražolės, šliaužiančiosios vaisginos, šliaužiančiojo vėdryno) driekiasi žemės paviršiumi, jos viršūnėje susidaro ir įsišaknija naujas augalas. Požeminės palaipos (pvz., bulvės, kai kurių rūšių mėtos, notros) auga įvairiame gylyje po žeme ir palaipos viršūnėje susidaro stiebagumbis su pumpurais arba ties kiekvienu bambliu išauga pumpuras. Palaipas išaugina ir kai kurie vandens augalai (pvz., aštriai, plūdės, vandenplūkiai). Palaipas išauginantys augalai gana sparčiai plinta ir susidaro genetiškai vienodų individų klonai. Palaipos daug kuo panašios į šakniastiebius, bet nuo jų skiriasi tuo, kad palaipose nekaupiamos atsarginės maisto medžiagos ir, įsišaknijus susidariusiam augalui ar baigiantis vegetacijos laikotarpiui (retai antraisiais metais), nunyksta.
849