palamizmas
palamzmas, religijos filosofijos mokymas apie Dievo pažinimą. Kildinamas iš Grigaliaus Palamo teologinio mokymo. Palamizmas pripažino skirtumą tarp kūrinijai nepažinios Dievo esmės (gr. ousia) ir Dievo veikimo (gr. energeia), kuriuo jis apsireiškia savo kūriniams. Teigė, kad Dievo esmė ir jo energija yra nesukurta, bet nevienoda, nors tai nereiškia, kad pats Dievas būtų iš dviejų ontologiškai skirtingų dalykų; dieviškoji energija gali būti vadinama dievybės sąvoka, bet per tai iš vieno Dievo jokiu būdu netampa du dievai; Dievo esmė pranoksta jo energiją; žmonės gali turėti dalį Dievuje, bet tai dalyvavimas ne Dievo esmėje, o dieviškojoje energijoje. Palamizmo idėjos yra perimtos iš Bizantijos 3 a. vienuolynuose kilusių teologinių svarstymų (hesichazmas), pabrėžusių, kad Dievo pažinime turi dalyvauti ne tik siela, bet ir kūnas, todėl maldos praktika detaliai reglamentavo ir kūno laikyseną, ypač buvo koncentruojamasi į kvėpavimo techniką. Šią maldos praktiką perėmė palamizmas. Su palamizmu polemizavo vienuolis ir filosofas Barlaamas Kalabrietis (apie 1290–1348), jis abejojo Dievo protinio pažinimo galimybe. Grigalius Palamas teigė, kad Dievas apsireiškė ne tik apaštalams, bet ir toliau nuolat apsireiškia Bažnyčiai kompetentingų teologų dėka, todėl teiginiai apie Dievą gali būti priimami kaip teisingi. Konstantinopolio sinode (1341) palamizmas buvo apgintas. 1347 Izidoriui tapus Konstantinopolio patriarchu, palamizmas suklestėjo. Palamizmo pagrindiniai teiginiai išdėstyti veikale Synodikon (1352), kuris turėjo didelės įtakos Rytų Bažnyčios teologijai. 14–15 a. palamizmas paplito graikų ortodoksų teologijoje, turkų valdymo laikotarpiu kiek nunyko. 1936 Atėnuose per teologų kongresą buvo mėginama atgaivinti palamizmą, bet platesnio atgarsio tai sulaukė tik Graikijoje ir Serbijoje.
908