palatalizãcija (lot. palatum – gomurys), mnkštinimas, papildomoji artikuliacija, priebalsio tarimas pakeliant vidurinę liežuvio dalį. Palatalizacija itin būdinga lietuvių kalbai. Skiriama motyvuotoji, arba asimiliacinė palatalizacija, kai priebalsiai minkštinami prieš priešakinės eilės balsius ir prieš kitus minkštuosius priebalsius, pvz., skélbti [s'k'é.l'p't'i], ir nemotyvuotoji palatalizacija, arba istorinis minkštinimas, kai priebalsiai yra minkšti iš prigimties dėl to, kad jie istoriškai stovėjo prieš j, o ilgainiui jam išnykus, tos grupės kitas priebalsis liko minkštas, pvz., lãpių lã·p′u] < lapjų (šioje pozicijoje galimi ir minkštieji, ir kietieji priebalsiai, plg. lapių : lapų). Visi lietuvių kalbos priebalsiai, išskyrus palatalinį j, yra arba palatalizuoti, arba ne. Jų skirtumas beveik visais atvejais atlieka formų skiriamąjį vaidmenį, pvz., balsiù : balsù, kiùrti : kùrti, siùsti : sùsti, gražiù : gražù, lýgius : lýgus.
905