palekiai

palẽkiai, poleksnai (lot. Pollexiani), jotvingių gentis, pietvakariniai jotvingiai. Susidarė 2–7 amžiuje. Iš kitų jotvingių išskyrė lenkų kalbininkas J. Nalepa. Jo nuomone, 12–13 a. palekiai daugiausia gyveno Leko (lenk. Ełk) upės baseine, į šiaurę nuo Bebro (Narevo intako) upės, Palekėje (Poleksijoje). Lenkų kronikininkas Wincentas Kadłubekas (g. apie 1150, m. 1223) palekiais vadino visus jotvingius. Istorinių žinių apie palekius yra tik iš 1192–1273. Nuo 12 a. juos puldinėjo lenkų kunigaikščiai, ypač Boleslovas III Kreivaburnis. 13 a. 6 dešimtmetyje dėl Palekės varžėsi Vokiečių ordinas, Lenkija ir Haličo‑Voluinės kunigaikštystė. Iki 1283 didumą palekių teritorijos užvaldė Vokiečių ordinas, pietinė dalis atiteko Lenkijai; tą padalijimą įtvirtino Melno taika (1422). Iki 17 a. vidurio vieni išlikę pelekiai asimiliavosi su lenkais, kiti, gyvenę Vokiečių ordino ir nuo 1525 – Prūsijos kunigaikštystės teritorijoje (kunigaikštystės srityje Mozūrijoje), suvokietėjo.

baltai 11–12 amžiuje

-Palekė; -Poleksija; -Pollexia

1777