Palénkė (lenk. Podlasie), Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinė sritis. Apėmė Vakarų Bugo vidurupio ir jo intako Narevo (Nauras) aukštupio žemes.
Pirmo tūkstantmečio pabaigoje–antro tūkstantmečio pradžioje Palenkės rytuose ir pietuose gyveno rytų slavai dregovičiai, bužanai, voluinėnai; nuo 10 a. išilgai Vakarų Bugo ir Narevo iš vakarų plito mazoviečiai. Šiaurėje iki 13 a. gyveno jotvingių.
10 a. pabaigoje–11 a. pradžioje Palenkė priklausė Lenkijai, nuo 11 a. 2–3 dešimtmečio – Kijevo Rusiai, buvo valdoma Turovo ir Pinsko (nuo 11 a.) ir Voluinės (nuo 12 a. vidurio) kunigaikščių. Palenkę sudarė Brastos (Bresto) ir Drohičino žemės. 14 a. pirmame ketvirtyje buvo prijungta prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. 14 a. antroje pusėje Trakų kunigaikštystės, nuo 1413 – Trakų vaivadijos dalis. 14–15 a. į Palenkę pretendavo Mazovijos kunigaikščiai, 1382, 1390–92, 1440–44 jie buvo užėmę Drohičiną ir Melniką. 1520 sudaryta Palenkės vaivadija (centras – Drohičinas). Iš visų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių Palenkė 16 a. buvo tankiausiai gyvenama. Per 16 a. 7 dešimtmečio administracinę reformą Brastos, Kameneco ir Kobrino apskritys perduotos sudarytai Brastos vaivadijai, kita Palenkės vaivadijos dalis 1569 (sudarius Liublino uniją) prijungta prie Lenkijos.
-Palėkė
1777