viršutinės juros amonitas iš Papilės
paleontològija Lietuvojè
Lietuvoje paleontologija pradėta domėtis ir ją dėstyti 18 a. antroje pusėje Vilniaus universitete (VU; tuomet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausioji mokykla). 1781 buvo įkurta Gamtos istorijos katedra; pirmasis jos vedėjas – J. E. Gilibert’as, į Vilnių atvykęs iš Gardino. Jis atsivežė mineralų, uolienų ir fosilijų kolekciją, kurią demonstravo gamtos istorijos paskaitose. J. G. A. Forsteris laikomas pirmuoju evoliucionistu Lietuvoje. 1784 jis pirmasis pradėjo skaityti paleontologijos paskaitas VU; tai buvo naũja ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. 19 a. pirmoje pusėje buvo pradėti Lietuvoje randamų fosilijų tyrimai. E. K. Eichvaldas atrado ir nurodė gausias fosilijas Ventos krante Papilės apylinkėse, kėlė organinio pasaulio evoliucijos idėjas, paskelbė 3 tomų veikalą Specialioji zoologija (Zoologia specialis 1829–31), kurio didelė dalis buvo skirta paleontologijai. 1857 C. Grewingkas ištyrė klintis Naujosios Akmenės apylinkėse ir iš jose esančių fosilijų nustatė, kad tai viršutinio permo sluoksniai, nurodė, kad prie Kauno, Jiesios slėnyje, slūgso kreidos sluoksniai su gausia fauna, t. p. ištyrė vidurinio ir viršutinio devono sluoksnius ir faunos liekanas Lietuvos šiaurės rytinėje dalyje. 19 a. pabaigoje kreidos, paleogeno nuosėdų atodangose esančias fosilijas, riedulinę fauną Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje dar tyrė A. Giedraitis, G. M. Berendtas, Č. Chmielevskis ir kiti Karaliaučiaus universiteto tyrėjai. 1922–40 arti Žemės paviršiaus slūgsančius sluoksnius su gausiomis fosilijų liekanomis detaliai tyrė Vytauto Didžiojo universiteto Geologijos katedros specialistai. J. Dalinkevičius pirmasis išskyrė vidurinio ir viršutinio devono stratigrafinius padalinius, pagrindė juos faunos kompleksais, paskelbė naujas pečiakojų rūšis, detaliai tyrinėjo Lietuvos kreidą, jos fauną ir stratigrafiją, pirmą kartą išskyrė jos aukštùs, apibūdino to meto paleogeografines sąlygas, parašė veikalus: Lietuvos kreida (1934), Lietuvos kreidos fosilinės žuvys (On the Fossil Fishes of the Lithuanian Chalk 1935) ir kitus. 1933 Č. Pakuckas paskelbė paleontologinę studiją apie Ventos krantuose atsidengiančių juros amonitų tyrimus – Papilės oksfordo ir kelovėjo amonitų fauna ir priedą prie jos Papilės juros stratigrafinė apžvalga remiantis amonitų fauna.
Iki 1940 Lietuvoje buvo ištirtos ir aprašytos arti Žemės paviršiaus slūgsančių ir todėl lengvai prieinamų ištirti sluoksnių fosilijos. 1945 buvo pradėti gręžti gilieji gręžiniai ir pasiekti iki tol paleontologiškai netirti kristalinio pamato, vendo, kambro, ordoviko, silūro, apatinio devono, karbono ir kitų sistemų sluoksniai. Buvo ištirtos juose rastos fosilijos, tarp jų – naujos, iki tol Lietuvoje netirtos iškastinės organizmų grupės. J. Paškevičius – pirmasis paleontologas, 1958 VU apgynęs daktaro disertaciją. Jis tyrė ordoviko ir silūro pečiakojus (paskelbė 3 naujas rūšis, išskyrė ordoviko pečiakojų bendrijas), bet daugiausia – graptolitus, atrado daug naujų jų rūšių, 1976 ištyrė naują gentį Lithuanograptus, sudarė Lietuvos silūro naują stratigrafinę schemą, paremtą jo ištirtais faunos radiniais, graptolitų zoninę skalę (Lietuvos silūro biostratigrafija ir graptolitai 1979, rusų kalba, Lietuvos mokslo premija 1994; Baltijos Respublikų geologija, 1994, The geology of the Baltic Republics 1997). Graptolitų tyrimus tęsia S. Radzevičius. S. Žeiba tyrė viršutinio devono pečiakojus ir kiautuotuosius vėžiagyvius (Baltijos sineklizės viršutinio devono stratigrafija ir spyniniai pečiakojai 2004, rusų kalba). V. Karatajūtė-Talimaa tyrė silūro ir devono sluoksnių ankstyvuosius stuburinius (daugiausia bežandžius), ištyrė ir aprašė daug naujų rūšių (SSRS ir Špicbergeno silūro ir devono telodontai 1978, rusų kalba). Ž. Žigaitė tęsia ankstyvųjų stuburinių (bežandžių ir šarvuotųjų žuvų) liekanų silūro nuosėdose tyrimus. A. Brazauskas tiria silūro konodontus (ankstyvųjų stuburinių liekanas), pirmą kartą pritaikė matematinės statistikos metodus konodontų bendrijoms išskirti, sudarė silūro konodontų zoninę skalę. P. Musteikis tyrė silūro pečiakojus, aprašė kelias naujas rūšis, išskyrė pečiakojų bendrijas, sudarė jų paplitimo žemėlapius, J. Valiukevičius – devono akantodus (ankstyvojo paleozojaus žuvis), atrado naujų akantodų rūšių, sudarė devono akantodų zoninę skalę, išskyrė devono akantodų bendrijas (Didžiojo devoninio lauko narvos horizonto akantodai 1985, rusų kalba), N. Sidaravičienė – ordoviko ir silūro kiautuotuosius vėžiagyvius, apibūdino daug naujų rūšių ir vieną naują gentį (Lietuvos ordoviko ostrakodai 1992, rusų kalba). V. Saladžius nagrinėjo ordoviko ir silūro moliuskus bei konodontus, T. R. Jankauskas – vendo ir kambro akritarchus (planktoninius dumblius), atrado ir ištyrė naujų rūšių (SSRS prekambro mikrofosilijos 1989, rusų kalba), P. Suveizdis – permo dvigeldžius moliuskus ir pečiakojus (Pabaltijo permo sistema 1975, rusų kalba), V. Korkutis – kambro bespynius pečiakojus, trilobitus (išmirę nariuotakojai), kirmėles (Baltijos baseino kambro nuosėdos 1971, rusų kalba). A. Grigelis tyrė juros, kreidos ir paleogeno foraminiferus, ištyrė ir paskelbė naujų rūšių, jo vardu pavadinta viena foraminiferų gentis ir kelios rūšys (Pietvakarių Pabaltijo juros sistemos foraminiferai 1985, Pabaltijo juros sistemos stratigrafija foraminiferų duomenimis 1985, abi rusų kalba). L. Rotkytė tyrė viršutinės juros galvakojus moliuskus – amonitus (Pabaltijo viršutinės juros amonitai ir stratigrafija 1987, rusų kalba), R. Mertinienė – kreidos ryklių dantis, gautus duomenis panaudojo kreidos stratigrafijai, A. Balakytė-Vienožinskienė – neogeno, kreidos, juros, triaso ir viršutinio devono žiedadulkes bei sporas, O. Kondratienė – įvairių tarpledynmečių žiedadulkes, gautus duomenis pritaikė jų augalijos raidai ir klimatui atkurti, sudarė Lietuvos teritorijos pleistoceno stratigrafinę schemą, ją sugretino su gretimų šalių teritorijų schemomis (Lietuvos kvartero stratigrafija ir paleogeografija remiantis paleobotaninių tyrimų duomenimis 1996, rusų kalba). M. Kabailienė sukūrė metodiką palinologinių duomenų tikslesnei interpretacijai ir paleoaugalijai atkurti (Lietuvos mokslo premija 1978). M. Kabailienė pirmoji Lietuvoje pritaikė diatomėjų (titnagdumblių) analizės duomenis Baltijos jūros ir ežerų praeičiai pažinti, žiedadulkių ir diatomėjų tyrimo duomenis panaudojo vėlyvojo ledynmečio ir holoceno stratigrafinei schemai sudaryti, parašė kelias knygas: Žiedadulkių spektrų susidarymas ir paleoaugalijos atkūrimo būdai (1969, rusų kalba), Taikomosios palinologijos pagrindai (1979), Lietuvos holocenas (1990), Gamtinės aplinkos raida Lietuvoje per 14 000 metų (2006). M. Stančikaitė žiedadulkių analizės metodu tiria holoceno stratigrafiją ir žmogaus ūkinės veiklos poveikį aplinkai, V. Šeirienė – tarpledynmečių diatomėjas (titnagdumblius), G. Vaikutienė – senųjų Baltijos jūros baseinų diatomėjas. A. Z. Dagys tyrė triaso ceratitus (galvakojus moliuskus); už darbų ciklą Borealinio triaso paleontologija ir biostratigrafija Lietuvos mokslo premija 1994.
Paleontologijos specialistai ruošiami VU Gamtos mokslų fakultete, Geologijos ir mineralogijos katedroje. Lietuvoje veikia paleontologų draugija, keletas jos narių yra Europos paleontologų asociacijos nariai.
3139