paleozoològija (paleo… + zoologija), zoologijos šaka, tirianti iškastinius gyvūnus, jų gyvenimo ir palaidojimo sąlygas, veiklos pėdsakus, paleopopuliacijas ir paleoekosistemas; vienas svarbiausių paleontologijos skyrių. Teikia duomenų biogeografijai, biostratigrafijai, stratigrafijai, paleoekologijai, paleogeografijai, tafonomijai, paleoichnologijai, geologijai. Remiantis organinio pasaulio evoliucijos ypatumais, sudaryta Žemės kaip planetos raidos hierarchinė periodizacija. Naudojasi cheminio preparavimo būdais, mikroskopijos metodais.
Iškastinių stuburinių gyvūnų liekanas 18 a. pabaigoje–19 a. pirmoje pusėje pirmasis pradėjo aprašinėti prancūzų mokslininkas G. Cuvier. Jis siūlė pagal jas nustatyti geologinių sluoksnių amžių, rekonstruoti iškastinius organizmus. 19 a. mokslininkai T. H. Huxley (Didžioji Britanija), M. Neumayras (Austrija), E. D. Cope’as (Jungtinės Amerikos Valstijos), V. Kovalevskis (Rusija), remdamiesi iškastine fauna, pagrindė Ch. R. Darwino (Didžioji Britanija) evoliucijos teoriją. L. Dollo (Prancūzija) tyrė iškastinių stuburinių gyvūnų prisitaikymo prie gyvenamosios aplinkos būdus, 1893 suformulavo evoliucijos negrįžtamumo dėsnį. O. Ch. Marshas (Jungtinės Amerikos Valstijos) 1871 Šiaurės Amerikoje rado pterodaktilio liekanų. Jis ištyrė daugiau kaip 1000 ir aprašė apie 500 fosilinių stuburinių, tarp jų raguotųjų dinozaurų, įvairių sistematinių grupių iškastinių arklių liekanų.
pterodaktilio jauniklio fosilija
Pačios seniausios gyvybės formos bakterijų liekanos surastos Australijoje. Jų amžius siekia apie 3,48 mlrd. metų. Seniausios bestuburių gyvūnų liekanos 1946 surastos t. p. Australijoje, Ediacara Hills vietovėje, ir priklauso neoproterozojaus eros ediakario periodui.
trilobitų fosilija
Kanados Uoliniuose kalnuose Burgess Shale’io vietovėje D. Walcottas (Jungtinės Amerikos Valstijos) 20 a. pradžioje atrado gerai išlikusių kambro periodo nariuotakojų – trilobitų. Daug iškastinių gyvūnų rasta Sibire (mamutų, gauruotųjų raganosių, plačiaragių elnių), Mongolijoje ir Kinijoje (dinozaurų liekanų ir fosilizuotų jų kiaušinių). 20 a. pirmoje pusėje Gobio dykumoje rasta keliasdešimt iškastinių dinozaurų rūšių (tarp jų zaurolofų, tarbozaurų, oviraptorių). R. A. Dartas (Didžioji Britanija) Pietų Afrikoje rado ir 1925 aprašė hominido kaukolę ir šį hominidą pavadino australopiteku. Australopitekų ir kitų hominidų liekanas Kenijoje 20 a. antroje pusėje tyrė ir aprašė L. S. B. Leakey (Kenija), jo žmona M. D. Leakey (Didžioji Britanija) ir jų sūnus R. E. Leakey (Kenija).
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje paleozoologijos tyrimų pagrindinė sritis – viso paleobaseino iškastiniai organizmai ir paleoekosistemos. Taikomi molekulinės paleontologijos ir matematinio modeliavimo metodai.
Paleozoologija Lietuvoje
19 a. darbų apie Papilėje rastus juros periodo amonitus, pečiakojus ir dvigeldžius moliuskus paskelbė E. K. Eichvaldas. Č. Chmielevskis surinko juros sistemos fosilijų kolekciją iš Ventos atodangų ties Papile, Panevėžio apylinkių rieduliuose rado Leperditia genties vėžiagyvių liekanų. Parašė studiją Kauno gubernijos ir Rytų bei Vakarų Prūsijos viršutinio silūro uolienų leperditijos (Die Leperditien der obersilurischen Geschiebe Kowno und der Provinzes Ost-und Westpreusen 1900). Č. Pakuckas paskelbė darbų apie Papilės juros sistemos stratigrafiją, amonitus (aprašė 4 naujas jų rūšis ir 1 porūšį). Vilniaus universitete 3–4 dešimtmetyje kreidos sistemos jūrų ežių fauną tyrė R. Kongelis, moliuskų fauną – L. Matvejeva. Vytauto Didžiojo universitete J. Dalinkevičius aprašė Pabaltijo ankstyvosios kreidos epochos ryklių dantis (1935), devono pečiakojus (1939). Po II pasaulinio karo T. Alichova (su kitais) sudarė Lietuvos silūro ir ordoviko pečiakojų, trilobitų ir nautilidų atlasą. J. Paškevičius tyrė ordoviko ir silūro pečiakojus, aprašė 3 naujas rūšis, išskyrė ordoviko pečiakojų bendrijas. Atrado daug naujų graptolitų rūšių, aprašė naują jų gentį, sudarė Lietuvos silūro naują stratigrafinę schemą. N. Sidaravičienė tyrė ordoviko ir silūro kiautuotuosius vėžiagyvius, apibūdino daug naujų rūšių ir 1 gentį. Silūro ir devono ichtiofauną tyrė V. Karatajūtė‑Talimaa, juros, kreidos ir paleogeno foraminiferus – A. Grigelis, devono dvigeldžius ir pečiakojus – S. Žeiba, ordoviko ir silūro moliuskus ir konodontus – V. Saladžius, juros amonitus – L. Rotkytė, triaso, juros ir apatinės kreidos pečiakojus – A. Z. Dagys, permo dvigeldžius moliuskus ir pečiakojus – P. Suveizdis, kambro bespynius pečiakojus, trilobitus ir kirmėles – V. Korkutis, kambro akritarchus – T. R. Jankauskas. P. Musteikis aprašė kelias naujas silūro pečiakojų rūšis, sudarė pečiakojų bendrijų paplitimo žemėlapius. J. Valiukevičius tyrė silūro ir apatinio devono akandotus ir pagal juos sudarė šių laikotarpių zoninę skalę, išskyrė jų bendrijas. A. Brazauskas tiria silūro konodontus, pirmą kartą pritaikė matematinės statistikos metodus konodontų bendrijoms išskirti, sudarė silūro konodontų zoninę skalę. Paleozoologijos tyrimai atliekami Vilniaus universitete ir Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos institute.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: A. Z. Dagio Triaso brachiopodai. Morfologija, sistema, filogenija, stratigrafinė reikšmė ir biogeografija (1974, rusų kalba), J. Paškevičiaus Lietuvos silūro biostratigrafija ir graptolitai (1979, rusų kalba, Lietuvos mokslo premija 1994), A. Grigelio Pabaltijo juros sistemos stratigrafija foraminiferų duomenimis (1985), T. R. Jankausko SSRS prekambro mikrofosilijos (1989, su kitais, rusų kalba), N. Sidaravičienės Lietuvos ordoviko ostrakodai (1992, rusų kalba), S. Žeibos Baltijos sineklizės viršutinio devono stratigrafija ir spyniniai pečiakojai (2004, rusų kalba), Lietuvos Žemės gelmių raida ir ištekliai (sudarytojas V. Baltrūnas, 2004).
Agaricocrinus americanus fosilija
1284