Palèrmo istòrija. Finikiečių įkurtas 8 a. pr. Kr., buvo kartaginiečių ir čia atsikėlusių graikų kolonija iki 254 pr. Kr., kai ją nukariavo romėnai. 455 miestą nusiaubė vandalai. Palermas suklestėjo po 535, Bizantijos karvedžiui Belisarijui atėmus jį iš ostgotų (jų valdytas nuo 440).
831 Palermą nukariavo arabai ir pavertė jį klestinčiu prekybos su Šiaurės Afrika centru. Po ketverių metų apsiausties 1072 miestą užėmė normanai, nuo 1130 jų įkurtos Sicilijos karalystės sostinė, daugiatautis, daugiausia musulmonų gyvenamas miestas.
1194 normanų karaliaus Rožero II dukteriai Konstancijai ištekėjus už Šv. Romos imperatoriaus Henriko VI jis atiteko Vokietijos Štaufenų dinastijai. 1266 Palermą užėmė prancūziškos Anžu dinastijos atstovas Karolis. Jo valdymas buvo nepopuliarus ir baigėsi 1282 liaudies sukilimu (Sicilijos mišparai), po kurio į valdžią buvo pakviesta Aragono dinastija.
1494 Sicilija perėjo Ispanijai ir Palermas tapo jos vicekaraliaus rezidencija. Ispanijos valdymas miestui nebuvo labai palankus. 1734 Neapolio karalystei tapus nepriklausoma valstybe karaliaus dvaras persikėlė į Neapolį.
19 a. pirmoje pusėje Sicilija dažnai sukildavo prieš Burbonų dinastijos valdžią, jos kova sėkmingai baigėsi 1860 atvykus G. Garibaldi Tūkstantinei. Po gyventojų plebiscito visa Sicilija 1861 prisijungė prie naujai įkurtos Italijos karalystės.
Per II pasaulinį karą Sąjungininkams 1943 įsiveržus į Siciliją Palermas stipriai bombarduotas, didelė dalis senamiesčio sugriauta ir liko neatstatyta. Palermas daug kartų nukentėjo nuo žemės drebėjimų (stipriausi buvo 1693, 1726, 1823, 1968).
2271
-Palermas