Palestnos autonòmijos istòrija
Įkūrimas
Įkurta 1994 05 remiantis Izraelio ir Palestinos išsivadavimo organizacijos (vadovas J. Arafatas) Oslo I sutartimi (1993 09 13) Vakarų Krante ir Gazos Ruože, išskyrus teritoriją, kurioje buvo žydų gyvenvietės (iškeltos iki 2005). 1994 07 į Gazą po daugelio metų pertraukos vėl grįžo J. Arafatas. 1995 09 pasirašyta Tabos, arba Oslo II, sutartis, kuria abi pusės susitarė dėl tolesnio Palestinos autonomijos įgyvendinimo plano.
Vakarų Kranto teritorija buvo suskirstyta į 3 sritis (susitarimuose įvardytas A, B, C), kuriose Palestinos autonomija ir Izraelis gavo skirtingas teises. A sritis (4 % teritorijos, 20 % gyventojų), apimanti 7 didelius miestus (išskyrus Rytų Jeruzalę ir žydų anklavą Hebrone), į Palestinos autonomijos kontrolę turėjo pereiti pirmiausia. Šioje srityje Palestinos autonomijos turėjo perimti visą civilinę ir vidaus saugumo valdžią. B srityje (23 % teritorijos), apimančioje kitus Vakarų Kranto miestus ir miestelius, Palestinos autonomijos turėjo perimti civilinę valdžią, o Izraelis – išsaugoti turėtą vidaus saugumo valdžią. C srityje (73 % teritorijos, 140 000 gyventojų žydų) Palestinos autonomijai turėjo būti perduota tik palestiniečių valdymas ir saugumas, o žydai ir toliau priklausytų Izraelio civilinei ir vidaus saugumo valdžiai. Palestinos autonomijos užsienio reikalai ir išorės saugumas turėjo likti Izraelio jurisdikcijoje. Susitarimai buvo radikalus posūkis Izraelio ir Palestinos arabų konflikte, bet pačio konflikto iš esmės neišsprendė. Radikalios palestiniečių politinės grupuotės (Hamas ir kitos) nepritaria Oslo susitarimams ir neatsisakė teroro aktų prieš žydus.
pasirašyta Oslo I sutartis (Vašingtonas, 1993 09 13); iš kairės į dešinę: Izraelio ministras pirmininkas I. Rabinas, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas B. Clintonas, Palestinos išssivadavimo organizacijos vadovas J. Arafatas
Politinė raida nuo 1996
1996 įvyko pirmieji Palestinos autonomijos parlamento (sudarė 88 atstovai, nuo 2006 – 132; tvirtina Palestinos autonomijos vyriausybę) rinkimai. 1996–2004 Palestinos autonomijos prezidentu buvo J. Arafatas, nuo 2005 02 – nuosaikesnei al Fatach atstovaujantis M. Abbasas.
2006 parlamento rinkimus laimėjo Hamas, ministru pirmininku tapo Ismailas Hanija. Hamas pergalė sukėlė Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos Sąjungos šalių nepasitenkinimą. Įšaldžius Palestinos autonomijos paramai skirtas lėšas kilo politinė krizė. 2007 prezidentas M. Abbasas sudarė naują vyriausybę (ministras pirmininkas Salamas Fajadas). Palestinos autonomijos administracijos (ypač policijos) negebėjimas kontroliuoti padėtį jai perduotoje krašto dalyje, jos politinių jėgų vidiniai nesutarimai, peraugantys į karinius susirėmimus (Gazos Ruožą kontroliavo Hamas, Vakarų Krantą – al Fatach), faktiškai suskaldė Palestinos autonomijos vientisumą stabdė Palestinos autonomijos plano įgyvendinimą ir derybų su Izraeliu procesą. 2014 04 Hamas ir al Fatach susitarė sudaryti bendrą vyriausybę (ministru pirmininku tapo al Fatah atstovas Rami Hamdalla).
Palestinos autonomijos teisinė padėtis