Palestnos išsivadãvimo organizãcija (arabų kalba Munazzamat al-Tahrir Filastiniyyah), Palestinos arabų politinių organizacijų (kai kurios iš jų laikomos teroristinėmis) sąjunga.
Tikslas ir vadovybė
Tikslas – įkurti nepriklausomą Palestinos arabų valstybę.
Aukščiausioji valdymo institucija – Palestinos nacionalinė taryba. Jos sesijoje renkamas 15 narių vykdomasis komitetas, kuris vadovauja Palestinos išsivadavimo organizacijai tarp sesijų. Vykdomojo komiteto pirmininkas – M. Abbasas (nuo 2004). Turi ginkluotąsias pajėgas. Būstinė Ramalloje (Vakarų Krantas). Įtakingiausia iš Palestinos išsivadavimo organizacijos narių, turinti lemiamą įtaką jos politikai, yra al Fatach.
Įkūrimas ir veikla
Palestinos išsivadavimo organizacija įkurta 1964 Kaire arabų šalių vadovų (daugiausia G. A. Nassero) iniciatyva. Iki antrojo arabų–Izraelio karo (1967, arabų–Izraelio karai) organizacijos veiklai didžiausią įtaką darė Egiptas, vėliau ir kitos arabų šalys, SSRS. 1968 Kaire buvo priimta Palestinos išsivadavimo organizacijos programa – Palestinos chartija, kurioje skelbiama: atsisakymas pripažinti 1947 Jungtinių Tautų Palestinos padalijimo planą; atsisakymas pripažinti Izraelį; ginkluota jėga išvaduoti Palestiną. Kovai su Izraeliu ir jį remiančiomis valstybėmis bei organizacijomis naudojo ir teroristinius kovos metodus. 1969 vykdomojo komiteto pirmininku tapus al Fatach vadovui J. Arafatui Palestinos išsivadavimo organizacija įgijo daugiau politinio savarankiškumo. 20 a. 7 dešimtmečio pabaigoje–1971 Palestinos išsivadavimo organizacijos būstinė buvo Jordanijoje (joje gyveno ir dauguma per arabų–Izraelio karus iš Izraelio okupuotų žemių pasitraukusių palestiniečių).
Iš Jordanijos Palestinos išsivadavimo organizacija rengė išpuolius prieš Izraelį. Savo ruožtu Izraelis rengė atsakomuosius smūgius prieš Palestinos išsivadavimo organizacijos objektus Jordanijoje. Tai kėlė grėsmę Jordanijos valstybės saugumui. 1970–71, Jordanijai Palestinos išsivadavimo organizaciją iš savo teritorijos išstūmus, ji savo būstinę ir karinius būrius perkėlė į Libaną (Beirutą). Libane Palestinos išsivadavimo organizacija įsitraukė į šioje šalyje prasidėjusį pilietinį karą (1975). 1982, Izraelio kariuomenei įsiveržus į Pietų Libaną (ir Beirutą), Palestinos išsivadavimo organizacija buvo priversta trauktis į Tunisą. Arabų valstybių vadovų pasitarimuose Alžyre (1973), Rabate (1974), musulmonų valstybių vadovų konferencijoje Lahore (1974) Palestinos išsivadavimo organizacija pripažinta vienintele teisėta Palestinos arabų atstove. Nuo 1974 turi stebėtojos, atstovaujančios Palestinos arabams, statusą Jungtinėse Tautose.
J. Arafatas su Palestinos išsivadavimo organizacijos kariais per kovas su Izraelio kariuomene (Beirutas, 1982)
Palestinos autonomija
1988 Alžyre Palestinos nacionalinė taryba priėmė rezoliuciją dėl nepriklausomos Palestinos valstybės paskelbimo. 1993 09 Vašingtone Palestinos išsivadavimo organizacija ir Izraelio vyriausybė pasirašė Principų deklaraciją, dar vadinamą Oslo sutartimi, kuria Palestinos išsivadavimo organizacija pripažino Izraelį, o Izraelis – Palestinos išsivadavimo organizaciją palestiniečių tautos atstove. Sutartyje numatyta per penkerius metus Gazos Ruože ir Vakarų Krante įkurti Palestinos autonomiją (įkurta 1994 05). Palestinos autonomijoje Palestinos išsivadavimo organizacija tapo svarbiausia politinė jėga. 1996–2004 Palestinos autonomijos prezidentas (pirmasis) buvo J. Arafatas, nuo 2005 – M. Abbasas. Palestinos išsivadavimo organizacija ir jos sukurtos Palestinos autonomijos valdžios institucijos pradėjo kovą su Hamas ir kitomis palestiniečių teroristinėmis organizacijomis, bet nesugebėjo užkirsti kelio jų vykdytiems teroro išpuoliams prieš Izraelį. 2007 Palestinos autonomija faktiškai suskilo į dvi dalis: Hamas kontroliuojamą Gazos Ruožą ir al Fatach kontroliuojamą Vakarų Krantą. 2014 al Fatach ir Hamas pasirašė taikos sutartį ir sudarė nacionalinės vienybės vyriausybę.
1925