pali kalba

pãli kalbà, archajiškiausia indų kalbų vidurinės grupės kalba. Vienas prakritų. Vartojama tik kaip literatūrinė ir liturginė kalba. Susiformavo Indijoje, manoma, iš vienos vakarų vidurinių indų kalbų tarmės, sumišusios su rytinių tarmių elementais. Dar prieš Kristų paplito Šri Lankoje, pirmo tūkstantmečio pabaigoje–antro tūkstantmečio pradžioje plėtėsi į rytus nuo Indijos. Turėjo įtakos Pietryčių Azijos tautų kalboms. Pali kalba parašyti seniausi budistiniai raštai – Pali kanonas ir kiti hinajanos tekstai, filosofijos, mokslo, grožinės literatūros kūriniai. Pali kalba skiriama į Pali kanono eiliuotos dalies, prozinės dalies, komentarų ir vėlesnės literatūros kalbą. Palyginti su sanskritu, pali kalba fonetinė sistema pakitusi, morfologija supaprastėjusi (6 linksniai, 3 laikai ir 2 veikslai), išplėtota ir sureguliuota sintaksė; sudėtinga ir ištobulinta leksinė semantinė sistema. Pali kalbos žodžiai turi bendrašaknius atitikmenis kituose prakrituose. Naudotas brahmi raštas ir jo atmainos (devanagari ir kitos). 1881 anglų indologas T. W. Rhysas Davidsas įkūrė Pali tekstų draugiją (Pali Text Society), kuri daugelį kanoninių tekstų publikavo lotynų abėcėle. 1869 išleistas pirmasis pali kalbos žodynas. Pali kalba išliko (studijuojama, t. p. vartojama ritualuose) Šri Lankoje, Birmoje, Tailande, Laose, Kambodžoje, Vietname.