paliatyvióji medicinà (lot. palio – pridengiu), sveikatos priežiūros sritis, ieškanti būdų kontroliuoti ligos simptomus, lengvinti ligonių kančias, padėti spręsti medicinines, socialines, psichologines ir dvasines jų problemas, laiduoti orią mirtį. Paliatyviosios medicinos priemones įgyvendina įvairių sričių specialistai: gydytojai, slaugytojai, kineziterapeutai, socialiniai darbuotojai, psichologai, kunigai. Paliatyvioji pagalba gali būti teikiama namuose, paliatyviosios pagalbos ligoninėse, ligonių specialiuose skyriuose, ambulatorijose, paliatyviosios pagalbos dienos klinikose. Nuo seno sunkiai sergantiems ir mirštantiems žmonėms buvo teikiama pagalba. Kai kurios paliatyviosios medicinos paslaugos 1845 buvo teikiamos Liono ligoninėje. Airijoje gailestingosios seserys, vadovaujamos M. Aikehead, 1870 Dubline ir Korke, 1905 Londone atidarė paliatyviosios slaugos ligonines. Iki 20 a. pirmos pusės medicinos mokslas dar nepajėgė veiksmingai malšinti skausmo ir kontroliuoti ligos simptomų. Paliatyviosios medicinos principai susiformavo ir pradėti taikyti 20 a. antroje pusėje. Pradėta vartoti daug vaistų, tarp jų psichotropines medžiagas, antidepresantus, skausmą malšinančius ir nesteroidinius vaistus nuo uždegimo. Nauji vaistai teikė veiksmingesnių skausmo ir simptomų valdymo galimybių. Mirštančių ligonių holistinės priežiūros ir modernių paliatyviosios pagalbos ligoninių pradininkė yra Cicely Saunders (Didžioji Britanija). 1967 Londone ji atidarė Šv. Kristupo paliatyviosios pagalbos ligoninę, mirštantiems ligoniams gydyti ir slaugyti, t. p. teikti psichologinę, socialinę ir dvasinę pagalbą ligonio šeimai. Iki 20 a. pabaigos paliatyviosios medicinos pagalbos teikimo pagrindiniai principai paplito visame pasaulyje, bet metodai įvairiose šalyse skiriasi. 2002 apibendrinus 28 Rytų Europos ir Centrinės Azijos šalyse atliktus tyrimus buvo nustatyta, kad dažniausia paliatyviosios pagalbos forma yra priežiūra namuose ir paliatyvioji pagalba ligoninėje; daug mažiau yra dienos stacionarų ir specializuotų slaugos namų. Taip yra dėl to, kad dauguma ligonių paskutines gyvenimo dienas nori praleisti namuose šalia artimųjų.
Lietuvoje
15–16 a. prie bažnyčių atsirado špitolės, kuriose buvo priglaudžiami seni neturtingi vieniši žmones, t. p. slaugomi sunkiai sergantys ligoniai. Špitoles išlaikydavo parapijos didikai, kaimo žmonės atnešdavo maisto. 1715 įsteigtos Šv. Roko (Vilniuje) ir Šv. Lozoriaus (Vilniuje ir Kaune) špitolės. 1744 Vilniuje, Bokšto gatvėje, gailestingosios seserys šaritės įkūrė ligoninę. Kaimuose ligonius prižiūrėjo šeimos nariai. Juos gydydavo žadėtojai, žolininkės. Sunkiai sergančius ligonius lankyti skatino Bažnyčia. Prie mirštančiojo budėdavo šeimos nariai, jei nebuvo artimųjų – kaimynai.
R. Šliūpo ir kitų pastangomis 1919 buvo įkurta Raudonojo Kryžiaus draugija, kuri steigė ligonines Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje (jose buvo teikiamos kai kurios paliatyviosios pagalbos paslaugos), rūpinosi našlaičiais, vienišais seneliais, sunkiais ligoniais. Našlaičiais, neįgaliaisiais ir nepagydomais ligoniais rūpinosi Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti (1914–18), Kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugija (1925–40), Lietuvių katalikių moterų draugija (1908–40). 1938 buvo patvirtinta medicinos pagalbos kaime programa.
1940 sovietams okupavus Lietuvą buvo uždaryti vienuolynai, nacionalizuoti Bažnyčiai priklausę pastatai, senelių, neįgaliųjų ir našlaičių slaugos ir globos namai. Kunigams nebuvo leidžiama ligoninėse lankyti ligonius, teikti Sakramentus. Gydytojams buvo uždrausta ligoniui pasakyti vėžio diagnozę, tai nuo jo slėpdavo ir artimieji.
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę medikams atsirado galimybė pasidalyti paliatyviosios medicinos darbo patirtimi. Iš Toronto į Kauną atvykusi I. Lukoševičienė (1924–2006) skaitė paskaitas Kauno medicinos universitete, organizavo konferencijas. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje padidėjus sergamumui lėtinėmis ir onkologinėmis ligomis, medikams reikėjo plėsti paslaugas, formuoti naują humanistinį požiūrį į sunkiai sergantį ligonį, suteikti jam visavertę priežiūrą. Caritas iniciatyva Kaune 1993 buvo įkurta pirmoji Lietuvoje slaugos ligoninė, 1994 prie Vilniaus universiteto Santariškių klinikų – Skausmo klinika. 1995 Lietuvos onkologijos centre buvo įsteigtas pirmasis paliatyviosios pagalbos konsultacinis kabinetas. Pertvarkius sveikatos priežiūros sistemą Lietuvoje buvo įkurtos 75 palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės. 2006 Kauno medicinos universiteto Onkologijos ligoninėje įkurtas Paliatyviosios onkologijos skyrius. 2000 Kauno medicinos universiteto Slaugos fakulteto slaugos bakalaurams pradėta dėstyti paliatyvioji slauga. Kauno medicinos universitete vyksta paliatyviosios pagalbos podiplominiai kvalifikacijos tobulinimo kursai. 1995 buvo įkurta Lietuvos paliatyviosios medicinos draugija. 2008 išleistas pirmasis originalus paliatyviosios medicinos vadovėlis Paliatyvioji slauga (autorius A. Šeškevičius).
1627