paliatyvióji pagálba, medicinos mokslo ir praktikos šaka, besirūpinanti pacientais, sergančiais aktyvia progresuojančia, pažengusia liga, kurios prognozė nepalanki. Tikslas – siekti kuo geresnės ligonių ir jų artimųjų gyvenimo kokybės, stengtis sumažinti ligonio socialinę izoliaciją, susijusią su ligos progresavimu, nerimą ir baimę, leisti žmogui numirti oriai, o jo artimiesiems tuo metu suteikti reikiamą pagalbą. 2005 Pasaulio paliatyviosios pagalbos asociacija (angl. Worldwide Hospice Palliative Care Alliance, WHPCA) paskelbė spalio 11-ąją Tarptautine paliatyviosios pagalbos diena.
paliatyvioji pagalba
Paliatyvioji pagalba apima psichologinius, socialinius, dvasinius ir religinius pacientų priežiūros aspektus. Todėl suburiama daugiadisciplinė komanda, kuri galėtų patenkinti visus paciento poreikius. Paliatyviąją pagalbą teikia platus specialistų spektras: gydytojai, bendrosios praktikos slaugytojai, jų padėjėjai, socialiniai darbuotojai, psichologai, dvasiniai asistentai, dietistai, o esant poreikiui ir psichiatrai, dvasininkai, sielovadininkai ar savanoriai. Komanda sudaroma pagal paciento poreikius, kiti komandos nariai įtraukiami pagal klinikinę patirtį ir paciento norus. Gali būti įtraukiami šie specialistai: muzikos terapeutas, psichologas, fizioterapeutas, ergoterapeutas, užimtumo terapeutas, dietologas, psichiatras, logopedas ir kiti. Visi specialistai turi būti kvalifikuoti ir turėti licencijas. Net savanoriai turi baigti paliatyviosios pagalbos kursus.
Komanda vykdo planingus, pastovius susirinkimus, kuriuose aptaria problemas, numato jų sprendimų būdus bei veiksmų planus, t. y. teikti aktyvią priežiūrą asmeniui, kuriam įprasta medicinos pagalba nebepadeda.
Paliatyviosios pagalbos paslaugos gali būti teikiamos tiek gydymo įstaigose, tiek paciento namuose. Paprastai paliatyvioji pagalba teikiama žmogui gyvenimo pabaigoje, tačiau ji gali būti naudinga esant bet kurios ligos kritinei stadijai, bet kokio amžiaus žmogui.
Paliatyviosios pagalbos principai
Paliatyvioji pagalba gali būti derinama su aktyviu ligos gydymu arba tapti pagrindiniu tikslu. Pagrindiniai principai: atidžiai išklausyti pacientą; diagnozuoti prieš pradedant gydymą; labai gerai žinoti apie skiriamų vaistų poveikį; jei įmanoma, skirti vaistus, kurie vienu metu veikia keletą simptomų; pacientui pateikiamas vaistų vartojimo planas turi būti kiek galima aiškesnis. Kiti svarbūs principai, kuriuos teikiant paliatyviąją pagalbą verta prisiminti: ne viską, kas skauda, išgydo analgetikai; paliatyvioji pagalba visada yra aktyvi pagalba; reikia skatinti pacientą pasidžiaugti net pasiekus nedidelį tikslą; visada galima nors kažką padaryti; iš kiekvieno ligonio galima išmokti ką nors naujo.
Psichologinės problemos
Kiekvienas žmogus, kuriam gydytojas diagnozavo nepagydomą ligą, patiria didžiulį šoką, kiekvieno reakcija būna labai skirtinga. Vieni pradeda blaškytis, panikuoti, protestuoti, jaučia nerimą ir baimę, pyksta ant viso pasaulio, kiti be paliovos verkia. Dar kiti tarsi sustingsta, į nieką nereaguoja. Kai kuriuos pacientus persekioja kaltės jausmas, apima įvairios baimės – mirties, negalios, kūno subjaurojimo, priklausomybės ir artimų santykių nutrūkimo. Daliai pacientų tokios ligos diagnozė sukelia depresiją, jiems gali sutrikti kognityvinė veikla, pasireikšti delyras, adaptacijos ar nerimo sutrikimai. Sergantis žmogus tarsi patenka į visai naują gyvenimo situaciją. Ateitis dažnai tampa neapibrėžta, žmogus praranda džiaugsmą ir teigiamas gyvenimo nuostatas. Dauguma tokių žmonių nuolat gyvena su pažeistumu, kurį lemia tiek pati liga, tiek jos gydymas. Įvairiuose diagnozės nustatymo, gydymo, sveikimo etapuose jiems periodiškai pasikartoja liūdesio ir gedėjimo reakcijos. Dažniausiai baimė ir kiti simptomai sumažėja, kai žmogus palaipsniui susitaiko su diagnoze.
Labai svarbu laiku nustatyti ir gydyti psichiatrinius simptomus. Nepagydoma ir progresuojančia liga sergančio ar sunkai sužaloto asmens sveikatos būklei (terminalinei būklei) būdingas sudėtingas fizinių ir psichologinių simptomų derinys. Dažnai fiziniai požymiai nusveria psichologinius.
Nerimas. Pacientai, kuriems būdingas nerimo sindromas, gali pasirodyti įsitempę, nervingi, perdėtai judrūs, nenustygstantys vienoje vietoje, pasimetę ar išsiblaškę. Jų būna pagreitėjęs kvėpavimas; juos kamuoja baimė, blogos nuojautos ir įvairūs nuogąstavimai. Gydyti nerimą reikėtų pradėti, jei pats pacientas subjektyviai patiria stresą arba jei jis neadekvačiai elgiasi, pvz., patirdamas nerimą ima neklausyti medikų ar šeimos nurodymų. Nerimas gali būti adaptacijos sutrikimų, panikos, generalizuoto nerimo sutrikimo, fobijų ar depresijos vienas iš simptomų. Hipoksija, sepsis, elektrolitų disbalansas, blogai kontroliuojamas skausmas, pašalinis vaistų poveikis, abstinencija po benzodiazepinų ar opioidų vartojimo dažnai sukelia nerimą. Nors terminalinėse ligos stadijose nerimas dažnai kyla dėl medicininių priežasčių, psichologiniai veiksniai, susiję su mirtimi ir mirimo procesu bei egzistencinėmis problemomis, t. p. gali sukelti nerimą, ypač sąmoningiems pacientams. Neretai pacientai bijo mirties sukeltos izoliacijos. Specifinis terminalinių ligonių nerimo gydymas priklauso nuo nerimo etiologijos, jo požymių ir aplinkos. Terminalinėse ligos stadijose svarbu padėti ligonio šeimai ir artimiesiems. Pacientas ir jo šeimos nariai turi būti padrąsinti išnaudoti likusį laiką susitaikymui, svarbiam paskutiniam pabendravimui ir jausmų išsakymui. Šis laikas labai svarbus, nes jis yra pasirengimas ateinančiam gedėjimo laikotarpiui. Šiuo laikotarpiu reikia paskatinti pacientą ir jo šeimos narius kiek įmanoma spręsti vidinius konfliktus, kalbėti apie savo jausmus.
Depresija. Taikant paliatyviąją pagalbą dažnai tenka susidurti su pacientų depresija. Svarbiausi požymiai: liūdna nuotaika, ašarojimas, prislėgtumas, atsiribojimas, nenoras bendrauti, pesimizmas, kaltės, menkavertiškumo jausmai bei suicidinės mintys. Somatiniai depresijos požymiai – apetito ir svorio pasikeitimas; sutrikęs miegas; nuovargis, energijos stoka; sumažėjusi dėmesio koncentracija ir sumenkęs gebėjimas priimti sprendimus – gali atsirasti ne tik dėl depresijos, bet ir dėl somatinių ligų ar pacientų vartojamų vaistų. Terminalinėse stadijose depresija yra gydoma palaikomosios ir kognityvinės / elgesio psichoterapijos ir antidepresantų deriniu. Skiriant medikamentus, svarbu atsižvelgti į ligos prognozę bei numanomą paciento gyvenimo trukmę.
Delyras. Terminalinių stadijų delyras paprastai būna polietiologinis, todėl pirmiausia reikėtų stengtis nepabloginti paciento gyvenimo kokybės ir vengti bereikalingų diagnostinių procedūrų. Jei priežastis ir nustatoma, jos būna nebegalima pašalinti, pvz., kepenų pažeidimas ar metastazės smegenyse. Svarbu sukurti palaikančią aplinką.
Nepagydoma liga žmogų tarsi izoliuoja nuo aplinkinių: draugai ir šeimos nariai dažnai nenori kalbėti su sergančiu žmogumi apie jo ligą. Toks žmogus vis labiau atitrūksta nuo aplinkinių, nuo gyvenimo; jis vis daugiau laiko praleidžia gydymo įstaigose. Tokiais atvejais žmogui svarbus socialinės pagalbos poreikis, draugų, šeimos narių ar psichoterapinės grupės pagalba. Jam būtina pasidalyti susikaupusiais jausmais. Nepagydoma liga visada kelia daugybę jausmų (baimę, pyktį, liūdesį), juos yra svarbu atvirai išsakyti. Uždarumas tik blogina situaciją. Nemažiau svarbu yra pripažinti kylančią mirties baimę. Ją jaučia visi žmonės, bet susirgus nepagydoma liga, mirtis tarsi priartėja. Dauguma pacientų labiau už mirtį bijo paties mirimo proceso: bijo skausmo, savo bejėgiškumo, atsiskyrimo nuo artimų žmonių.
Galimi sprendimo būdai
Yra įvairių būdų ir jų derinių, padedančių palaikyti asmenis ir šeimas, gyvenančius su grėsmę gyvybei keliančia liga. Ligos ir gedėjimo periodais paliatyvioji pagalba siekia patenkinti fizinius, psichologinius ir dvasinius ligonio poreikius, kartu atsižvelgdama į asmenines, kultūrines ir religines vertybes bei įsitikinimus. Artimieji, gydytojas, slaugytoja, psichoterapeutas ir kiekvienas, kuriuo pacientas pasitiki, turi nebijoti kalbėti apie paciento nerimą dėl mirties. Svarbus gyvenimo prioritetų pasirinkimas (galima atsisakyti nebūtinų įsipareigojimų ir pasirinkti tuos dalykus, kurie teikia džiaugsmą). Itin aktualu sustiprinti šeimos ryšius. Būtina išnaudoti turimą laiką džiaugiantis ir bendraujant su mylimais žmonėmis. Nemažiau reikšmingas yra bendravimas su gydytojais. Svarbu kontroliuoti pojūčius. Juos įveikti padeda įvairūs savitaigos ir relaksacijos būdai, tokie kaip progresyvinė raumenų relaksacija, autogeninė treniruotė, dėmesingas įsisąmoninimas, joga ir kiti. Būtina sužinoti viską apie savo ligą, atrasti būdų pasidžiaugti gyvenimu (pvz., pasivaikščiojimai, skaitymas, filmai, gėlių auginimas, savanoriška pagalba kitiems), vengti izoliacijos. Apie savo ligą žmogus turėtų kalbėti paprastai, planuoti ateitį, nebijoti kreiptis psichoterapinės pagalbos. Skiriamas gydymas psichotropiniais vaistais, gali būti taikoma individuali psichoterapija, grupinė terapija ar meno terapija, kiti metodai.
Psichologai gydytojams gali padėti ne tik kontroliuoti ligos simptomus, bet ir atsigręžti į humaniškuosius ir dvasinius pagalbos ligoniui dalykus, įtraukti mirties patyrimą į kasdienio gyvenimo tėkmę. T. p. jie ir kiti psichikos sveikatos srities specialistai gina paciento interesus, sprendžia konfliktus, padeda artimiesiems susitaikyti su neišvengiama netektimi, išspręsti etinius gyvenimo pabaigos klausimus, edukuoja medicinos personalą apie mirštančių pacientų psichologines problemas.
3247