Palmaris

Palmãris, Palmãresas (port. Palmares), pabėgusių juodaodžių vergų valstybė Šiaurės Rytų Brazilijos (Pernambuco kapitonija, dabartinė Alagoaso valstijos teritorija) palmių miškuose (iš čia – Palmario pavadinimas). Gyvavo 1630–97. Sostinė – Macacu gyvenvietė. Susikūrė iš susijungusių kilombų – pabėgusių vergų įtvirtintų gyvenviečių (pirmieji kilombai įkurti 16 a. pabaigoje). Palmariui būdinga ankstyvosios klasinės visuomenės, gentinės gimininės visuomenės, patriarchato elementai. Palmaryje klostėsi savita kultūra, turinti daug afrikietiškų bruožų. Vadovavo iki gyvos galvos renkamas vadas ir seniūnų taryba. Jų svarbiausias tikslas buvo užtikrinti Palmario gynybą, apsirūpinimą maistu ir ginklais. Gyventojų buvo apie 20 000 (daugiausiai pabėgę juodaodžiai vergai, mulatai, indėnai). Jie vertėsi žemdirbyste, amatais (keramikos dirbinių gamyba, audimu), mainų prekyba su indėnų gentimis. Naudotas vergų (jais tapdavo karo belaisviai) darbas. Portugalų ir olandų kolonistai rengė prieš Palmarį baudžiamąsias ekspedicijas. Palmaris žlugo 1696–97.