Palmyrà (gr. Palmyra), buvęs miestas (dabar Palmyros oazė) Sirijoje, Sirijos dykumoje, 215 km į šiaurės rytus nuo Damasko. Archeologiniai radiniai liudija, kad dabartinėse Palmyros apylinkėse žmonės gyveno jau paleolite, prieš penkiasdšimt tūkstantmečių. Septintame tūkstantmetyje prieš Kristų čia buvo pastatyti pirmieji namai.
Pirmą kartą paminėta antro tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje (apie 1800 pr. Kr.) asirų molinėse lentelėse ir vadinama Tadmoru. Buvo svarbus Mesopotamijos bei Viduržemio jūros baseino tranzitinės prekybos ir amatų centras. Antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje miestą sugriovė Asirija, 10 a. pr. Kr. atstatė Izraelio karalius Saliamonas. Priklausė Asirijai, Babilonijai, Persijai (nuo 6 a. pr. Kr.), Aleksandro Makedoniečio valstybei (nuo 333 prieš Kristų).
triumfo arkos ir kolonados fragmentai Palmyroje (2–3 a.)
4 a. pr. Kr. pabaigoje Palmyra atiteko Seleukidų valstybei, 19 po Kr. – užimta Romos; mieste stovėjo jos įgula. Nuo 64 pr. Kr. priklausė Romos Sirijos provincijai. 129–130 gavo autonomiją, kuri buvo vis plečiama. Labiausiai klestėjo 1–3 a.; miesto pirkliai palaikė ryšius su Pietų Mesopotamija ir Arabija, Centrine Azija, Skitija. 226, Persijoje į valdžią atėjus Sasanidams, Palmyra virto Romos ir Persijos ginčų objektu ir, naudodamasi jų prieštaravimais, 3 a. 7 dešimtmetyje valdant Odenatui faktiškai tapo nepriklausoma. Odenato žmona Zenobija, tapusi Palmyros karaliene (valdė 267–272), organizavo prieš Romą sukilimą, užėmė Vakarų Aziją, Egiptą, bet 272 pralaimėjo imperatoriui Aurelianui. 273 romėnai, numalšinę sukilimą, Palmyrą užėmė ir nuniokojo; miestas pradėjo smukti.
4 a. pradžioje mieste pastatytos pirmosios bažnyčios. 396, Romos imperiją padalijus į Vakarų ir Rytų, Palmyra atiteko Rytų Romos imperijai (Bizantijai). 633 miestą užkariavo arabai. 10 a. pradžioje didelė Palmyros dalis buvo sugriauta per žemės drebėjimą; miestas pamažu virto oaze.
Architektūra
Atrasta požeminių kapaviečių (apie 150 pr. Kr.–11 po Kristaus). Išliko visuomeninių ir sakralinių, gyvenamųjų pastatų, miesto sienos, skulptūrų, reljefų, mozaikų, sienų tapybos (dauguma saugoma Palmyros ir Damasko nacionaliniame muziejuje) fragmentų. Miestas buvo taisyklingo plano, pagrindines gatves juosė kolonados (11 m pločio Didžioji kolonada, 2–3 a. po Kristaus). Išliko šventyklų – Baal Šamino (perstatyta 1 a. po Kr., 6 kolonų portikas, apie 67 po Kr.; 2015 sugriovė Islamo valstybė), Belo (32 po Kr.), Allat (perstatyta apie 1–60 po Kr.), kolonada apjuostos agoros, amfiteatro (2–3 a. po Kr.), Diokleciano stovyklos (3 a. pabaiga–4 a. pradžia) griuvėsių.
Baal Šamino šventykla Palmyroje (perstatyta 1 a. po Kr., 2015 sugriauta)
2271
Archeologiniai tyrinėjimai
Miesto griuvėsius 1678 rado anglų pirklys W. Halifaxas. 1751–53 Palmyrą tyrinėjo R. Woodas ir J. Dawkinsas, nuo 1958 tiria Lenkijos Viduržemio archeologijos centras (pirmųjų ekspedicijų vadovas – K. Michałovskis, dabar – M. Gawlikowskis). 2002 ši ekspedicija rado 8 a. krikščionių bažnyčią (didžiausią iš rastų Sirijoje), 2005 – sparnuotą Nikės statulą. 2004 miestą tyrė Sirijos ir Šveicarijos ekspedicija.
L: Studia palmyreńske 10 t. Warszawa 1969–97.