statinio betoninis pamatas
pãmatas, apatinė, į gruntą įleista statinio konstrukcija. Perduoda ir paskirsto statinio apkrovą pagrindui. Būna betoninis arba gelžbetoninis, monolitinis arba surenkamasis, kartais akmenbetoninis. Pagal sąlytį su gruntu skiriami seklieji, poliniai ir gilieji pamatai. Seklusis pamatas daromas, kai stiprus pagrindo gruntas yra negiliai. Įleidžiamas į gruntą nuo 0,5 m iki 3–5 m gylio (iki neįšalančio sluoksnio). Būna atskiras (kolonos; kvadratinio arba stačiakampio skerspjūvio, laiptuotas arba piramidinis), juostinis (sienos, kelių kolonų), ištisinis dėžinis arba masyvusis (po visu statiniu, kai pamatą veikia ypač didelės apkrovos arba pagrindo gruntas yra silpnas).
Polinis pamatas daromas tada, kai pagrindo gruntas yra silpnas. Šis pamatas į gruntą įleidžiamas daugiau kaip 3 m ir statinio apkrovą perduoda giliai slūgsančiam stipriam gruntui. Sudaro 1 arba keli eilėmis arba šachmatiškai išdėstyti ir vertikaliai arba nuožulniai sukalti poliai ir juos jungiantis rostverkas. Gilusis pamatas įleidžiamas į gruntą daugiau kaip 10 m (kartais 30–60 m). Daromas tada, kai apkrova yra didelė arba statinys dėl konstrukcinių arba technologinių priežasčių negali sėsti, o pagrindo gruntas yra silpnas (stiprusis gruntas slūgso giliai). Būna vamzdinis (iš didelio skersmens gelžbetoninių vamzdžių, įleistų iki stipriojo grunto vibravimu ir užbetonuotų), gręžininis (iki stipriojo grunto išgręžtas ir užbetonuotas 1,5–2,5 m skersmens gręžinys), sienos pavidalo (užbetonuota siaura gili tranšėja), šulininis (įgramzdinta iki stipraus grunto gelžbetoninė tuščiavidurė konstrukcija ir užbetonuota), kesoninis (kesonas). Iš archeologinių tyrinėjimų spėjama, kad Lietuvoje jau 13 a. namai buvo statomi su pamatais. Dažniausiai naudotos storos ąžuolinės kaladės, kurias dėdavo po pastato kampais, kartais ir po visa siena, didesni netašyti akmenys. Toks pamatas mažai įgilintas, todėl ilgainiui nuo pastato apkrovos susmegdavo į žemę. 19 a. statytuose pastatuose tarpai tarp didelių akmenų pripildomi smulkių akmenėlių ir užliejami molio skiediniu. 20 a. pradžioje pradėta naudoti cementinį skiedinį – kai kur atsirado akmenbetonio pamatų, pamatus imta giliau įleisti į gruntą. Mediniams kaimo pastatams naudodavo stulpinius pamatus iš apdegintų ir dervuotų tašų, kuriuos įkasdavo į gruntą iki 1,4 m gylio, po stulpais dėdavo plokščius akmenis, kad padidėtų atramos plotas. Darydavo ir akmenbetonio stulpinius pamatus. Nuo 20 a. vidurio daromi akmenbetoniniai, betoniniai ir gelžbetoniniai pamatai.
seklusis juostinis surenkamasis sienos pamatas: 1 – eilinis blokas, 2 – pado blokas
seklusis ištisinis masyvusis monolitinis kolonų pamatas: 1 – kolonos, 2 – pamatas
polinis pamatas: 1 – rostverkas, 2 – poliai, 3 – silpnas gruntas, 4 – stiprus gruntas