pamatnės, lietuvių liaudies paprotys vaišintis paklojus namo pamatus. Žemaitijoje dar vadintos pundamentinėmis, Suvalkijoje – švelinėmis, Rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje – pragertuvėmis. Pamatais vadinamas pirmasis sunertų sienojų vainikas buvo klojamas ant medžio trinkų arba didesnių lauko akmenų (juose neturėjo būti vadinamųjų velnio pėdų, kitokių ženklų). Pamatai būdavo apeinami, apnešama įvairių grūdų, daiktų. Sienojų vainiko kampuose arba tik būsimos krikštasuolės kampe, kur stovės stalas, kabės šventųjų paveikslai, iškirsdavo duobutę arba kryželį; čia dėdavo šv. Agotos duonos, gabalėlį žvakės, šventintų žolynų, kadagių, pinigų, įberdavo pelenų, druskos. Tai turėjo apsaugoti namą ir jo gyventojus nuo nelaimių, teikti ramybę. Šeimininkui arba vyriausiam šeimos nariui pamatus palaiminus prie jų būdavo rengiamos vaišės – pamatinės. Manyta, kad neapsėdus pamatinio vainiko, neaplaisčius pirmutinės kertės, troba greitai supus. Dar 20 amžiaus pradžioje ant pirmosios sienojų sandūros šeimininkas dėdavo degtinės arba alaus, šeimininkė – sūrį (Dzūkijoje dar ir drobės stuomenį arba meistrą apjuosdavo raštuotu rankšluosčiu). Tikėta, kad pavaišinti meistrai į sieną neįvarys velnio.
-pundamentinės; -švelinės; -pragertuvės