pamatnis kamenas, bendrasis darybos opozicijos (darinio ir pamatinio žodžio) kamienas. Tai abstraktus kalbos vienetas – morfema (šaknis) ar morfemų (šaknies ir afiksų) junginys. Pamatinis kamienas darinyje ir pamatiniame žodyje gali fonetiškai sutapti (pvz., gý‑dyti : gý‑ti; gýdy‑tojas, ‑a : gýdy‑ti), bet gali reikštis ir tam tikrais variantais, turinčiais dėsningų skirtybių (pvz., káiš‑ioti : kš‑ti; lañk‑as : leñk‑ti; skudùr‑ius : skùdur‑as). Praktiškai terminas pamatinis kamienas vartojamas ir tada, kai turima galvoje konkrečios realizacijos, t. y. kalbėjimo, plotmė – apie kurį variantą, esantį pamatiniame žodyje ar darinyje, kalbama, parodo kontekstas. Norint skirti pačiais terminais, kartais mėginama paralelinį darybos kamieno ar kitą panašų terminą vartoti siauriau ir juo vadinti tik pamatinio žodžio leksinį ar morfologinį kamieną, kuriuo disponuoja žodžių daryba. Daugumoje lietuvių kalbos darinių pamatinis kamienas gali būti skiriamas šalia formanto (kiekvieno darinio antrojo struktūrinio sando). Tik tais atvejais, kai remiamasi ištisu žodžiu ar žodžio forma (pvz., at‑leñkti : leñkti; šiųmeẽtis, ‑ė : ši mẽtų), atraminiam struktūriniam darinio sandui (dūriniuose – jo daliai) terminas pamatinis kamienas netinka (bendrasis kiekvieno darinio atraminio sando pavadinimas yra darybos pamatas). Daugumai lietuvių kalbos žodžių darybos tipų būdinga tendencija remtis pastaraisiais (lygiais šakniai) bei morfemiškai ne tokiais sudėtingais pamatiniais kamienais.
2701