Pamed, Pomezãnija (lot. Pomesania, vok. Pomesanien), prūsų pamedėnų istorinė žemė. Šiaurės rytuose ribojosi su Pagude (nuo Drūsens ežero iki Paserijos aukštupio), pietuose riba ėjo Osos upe, rytuose tęsėsi palei Dravantą iki Dravantos ežero prie Osterodės ir siekė Elbingą. Susidarė 5–9 a. po Didžiojo tautų kraustymosi prūsams kolonizavus ištuštėjusius plotus. Pamedės centras – Kirsas (Kirsapilis). Pirmą kartą Pamedė paminėta 1231 popiežiaus Grigaliaus IX bulėje. Nuo 1207 Pamedėje veikė katalikų misionieriai vienuoliai cistersai, vadovaujami pirmojo Prūsijos vyskupo Kristijono. 1233–37 užkariavo Vokiečių ordinas ir pastatė čia mūrines Marienwerderio (1233), Rėdino (vokiškai Reddin 1234; į pietus nuo Osos), Christburgo (1249; vietoj Kirso medinės pilies) pilis, galingą Marienburgo tvirtovę (1274) ir miestą (1309–1457 Vokiečių ordino sostinė).
baltai 11–12 amžiuje
1243 įkurta Pamedės vyskupija (vyskupas rezidavo Reisiuose, vokiškai Riesenburg). 13 a. Pamedėje pastatyta 13 bažnyčių. Svarbiausi Pamedės valsčiai: Aliamo (vokiškai Alyem), Gerijos (Gera), Linkos (Lyncke), Postelino (Postelyn), Reidento (Rudenz), Reisių (Reisen). Per 1250–54 dalybas 1/3 žemių atiteko vyskupui, 2/3 – Vokiečių ordinui (priklausė Christburgo ir Santyro, Santirium, vėliau Marienburgo komtūrijoms). 1284 vyskupijos kapitula buvo pajungta Vokiečių ordino jurisdikcijai. Nuo 1466, po antrosios Torunės taikos (pasibaigus 1454–66 Trylikamečiam karui tarp Lenkijos ir Vokiečių ordino) diduma Pamedės teritorijos priklausė Lenkijos karalystės autonominei daliai Karališkajai Prūsijai.
Pamedės teisynas (Prūsų teisynas, 1340) yra vienintelis išlikęs prūsų teisės paminklas.
V. Pašuto Pomezanija Maskva 1955.
1777