pamerg, tradicinių lietuvių vestuvių veikėja. Būna kelios pamergės – nuotakos netekėjusios seserys ir draugės. Jos apeiginiais veiksmais, dainomis išlydėdavo nuotaką iš savo būrio, per mergvakarį pindavo nuotakai rūtų vainiką, puošdavo jos namus, dainuodavo atsisveikinimo dainas. 19 amžiaus antroje pusėje–20 amžiaus pradžioje pamergės vestuvėse dažniausiai dalyvaudavo tik nuotakos namuose, į jaunikio namus nevažiuodavo. Vyriausioji pamergė lydėdavo nuotaką, einančią užsakų į bažnyčią, vestuvių išvakarėse eidavo drauge su ja atsisveikinti su kaimynais ir nešdavo jų dovanas, vestuvių rytą priimdavo iš vyriausiojo pabrolio jaunikio siunčiamą rūtų vainiką ir persegdavo jį nuotakai. Pamergės slėpdavosi kartu su jaunąja, stengdavosi jos neatiduoti su savo pulku atvykusiam jaunikiui, gindavo per gaubtuves, visaip girdamos vainiką neleisdavo užrišti nuometo. 20 amžiaus pradžioje pamergių ir pabrolių funkcijos sumenko; dabar pamergės su pabroliais sudaro (seniau nebūtinai sudarydavo) jaunųjų palydos per jungtuves poras. Vyriausioji pamergė (žemaičių vadinama vainiksege) per sutuoktuves persega jaunosios vainikėlį. Per vestuves jai Užnemunėje ir Dzūkijoje uždedamas jaunosios veliumas. Dzūkijoje su jaunosios veliumu stengdavosi pašokti visos pamergės – taip greičiau ištekėsiančios.
I. Čepienė Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai Vilnius 1977.