Pamỹras (Pamir), kalnų sistema Vidurinėje Azijoje. Beveik visas Tadžikijoje (Kalnų Badachšano autonominiame vilajete), pakraščiai – Kirgizijoje, Kinijoje, Afganistane, Pakistane.
Pamyro orografinė schema
Reljefas
Pamyras
Didžiausias aukštis 7495 m (Ismailo Samani viršūnė, Mokslų Akademijos kalnagūbris). Šiaurėje Pamyrą riboja Alajaus slėnis, kuriuo teka Kyzylsu ir Surchobas (Vachšo aukštupys), vakaruose ir pietuose – Piandžas ir Vachandarja; rytinį pakraštį sudaro Sarykolio kalnagūbris. Pietuose Pamyras susisiekia su Hindukušu, Karakorumu, rytuose – su Kunlunu. Kartais Pamyrui dar priskiriama Kunluno kalnų sistemos šaka – Kašgaro kalnagūbris (didžiausias aukštis 7719 m).
aukščiausia Užalajės kalnagūbrio Abuali ibn Sinos (iki 2006 Lenino) viršūnė (7134 m)
Pagal reljefo pobūdį skiriamas Vakarų Pamyras (Petro Pirmojo kalnagūbris, Darvazo, Mokslų Akademijos kalnagūbris, Jazgulemo kalnagūbris, Rušano, Šugnano, Šachdaros, Iškašimo kalnagūbriai) ir Rytų Pamyras (Užalajės kalnagūbris, Zulumarto, Sarykolio, Muzkolo, Šiaurės Aličiuro, Pietų Aličiuro, Vachano kalnagūbriai). Juos skirianti sąlyginė riba eina Zulumarto, Šiaurės ir Pietų Aličiuro kalnagūbrių vakariniu pakraščiu. Vakarų Pamyro reljefas alpinis: uolėtos aštriabriaunės viršūnės, statūs uolėti šlaitai, siauri gilūs slėniai, tarpekliai. Dauguma kalnagūbrių tįso vakarų–rytų kryptimi. Santykinis aukštis 2000–3500 metrų. Ledynai. Rytų Pamyro reljefas švelnesnių formų, kalnų šlaitai nuolaidesni, slėniai ir įdubos plačios, plokščiadugnės, 3500–4000 m aukščio, įdubų dugne – morenos, yra ežerų, pelkių. Kalnų santykinis aukštis 1200–1800 metrų. Didžiausi kalnagūbriai matyti orografinėje schemoje.
Geologinė sandara
Kalnai raukšlėjosi juros periode ir kainozojuje, iškilo neogene. Iškilusius kalnus keitė eroziniai, akumuliaciniai, glacialiniai, kriologiniai procesai. Tektoniniai judesiai tebevyksta. Būna žemės drebėjimų, griūčių. 1911 griūčiai užtvenkus Murgabo upės slėnį, susidarė Sarezo ežeras. Pamyro šiaurėje kalnai susidarę iš paleozojaus metamorfizuotų nuosėdinių uolienų, viduryje – daugiausia iš mezozojaus klinčių, pietuose yra prekambro gneisų, kristalinių skalūnų, kvarcitų, metamorfizuotų klinčių, marmuro. Visame Pamyre yra kvartero nuogulų. Naudingosios iškasenos: švino ir cinko, volframo, molibdeno rūdos, kalnų krištolas, lazuritas, juvelyriniai akmenys, aukso sąnašynai, akmens anglys, žėrutis, asbestas.
Sarezo ežeras
Klimatas
Klimatas žemyninis. Vakaruose, 2100 m aukštyje (Chorugas) sausio vidutinė temperatūra –8, liepos 23 °C, rytuose, 3600 m aukštyje atitinkamai –17 ir 14 °C. Didelės paros temperatūros ir metinės temperatūros amplitudės. Kritulių rytuose ir vidinėse srityse iškrinta 70–150 mm per metus (daugiausia gegužę–birželį), vakaruose 200–300 mm, aukštuose vakariniuose šlaituose ir viršūnėse 500–1100 mm (daugiausia spalį–birželį). Sniego riba nuo 4400 m šiaurės vakaruose iki 5200 m pietryčiuose. Vertikalusis zoniškumas.
Fedčenkos ledynas
Hidrografinės sąlygos
Upių dauguma (Pamyras, Šachdara, Guntas, Bartangas, Murgabas) yra Piandžo (Amudarjos) baseino, rytiniame pakraštyje – Tarimo ir vidinio baseino. Didžiausi ežerai: Karakulis (tektoninės kilmės, druskingas, nenuotakus; plotas 380 km2), Sarezo ežeras, Jašilkulis, Zorkulis, Šorkulis. Ledynų bendras plotas apie 7500 km2; daugiausia Užalajės, Petro Pirmojo, Mokslų Akademijos, Jazgulemo kalnagūbriuose. Didžiausi ledynai: Fedčenkos ledynas, Garmo, Grum-Gržimailos ledynas, Surgano, Fortambeko.
Augalija ir gyvūnija
ganyklos Pamyro kalnų slėnyje (Kirgizija)
Pamyre vyrauja aukštikalnių pusdykumių, dykumų ir kalnų stepių kraštovaizdžiai, slėniuose yra pievų, Vakarų Pamyro upių slėniuose – nedidelių miškų, krūmynų. Drėkinamuose laukuose auginami kviečiai, miežiai, žirniai, tabakai, vaismedžiai, kai kur – subtropiniai augalai. Pamyro gyvūnija turi daug bendrų bruožų su Tibeto ir Centrinės Azijos gyvūnija. Rytų Pamyrui būdinga avinai archarai, tibetiniai kiškiai, pamyriniai pelėnai, iš paukščių – tibetiniai ularai, tibetinės varnos, indiškosios žąsys, snieginiai grifai. Vakarų Pamyre yra gyvūnų, nepasitaikančių Rytų Pamyre: šernų, miškinių miegapelių, miškinių pelių, baltadančių kirstukų, sraigtaragių ožių.
Turizmas. Alpinizmas
Per Pamyro pietinę ir rytinę dalį eina automobilių kelias iš Chorugo į Ošą (Kirgizija), per Koitezeko, Akbaitalo, Kyzylarto perėjas. Turizmas. Alpinizmas. Pirmieji į vieną aukščiausių Pamyro viršūnių (dabartinė Abuali ibn Sinos viršūnė) 1928 įkopė Erwinas Schneideris (Austrija), Eugenas Allveinas ir Karlas Wienas (Vokietija); 1934 į ją įkopė Vitalijaus Abalakovo vadovaujama rusų alpinistų grupė, 1965 08 11 – Kazio Monstvilo vadovaujami lietuvių alpinistai. Lietuviai yra įkopę į daugelį aukščiausių viršūnių. Kai kurioms Pamyro viršūnėms suteikti lietuviški pavadinimai (Lietuvos viršūnė, Čiurlionio viršūnė, Donelaičio viršūnė, Dariaus ir Girėno viršūnė, Lituanikos viršūnė ir kitos). Pamyre žuvę Lietuvos alpinistai: Eugenijus Bajoras (1982 07 18 kopdamas į Korženevskajos viršūnę), Sergejus Moiseinko (1990 07 13 kopdamas į Lenino viršūnę žuvo žemės drebėjimo sukeltoje griūtyje).
Akbaital – viena aukščiausių automobilių kelių perėjų pasaulyje